„Mokykla – mano namai“: gyvenimas sovietiniame internate

„Per fotografiją įvyksta susijungimas su pasauliu. Kad tas susijungimas būtų tikras, o ne tariamas, į pasaulį reikia sugebėti pažvelgti keistuolio akimis. Tada jis aiškiau atsiveria. Reikia laužyti įprastus kompozicijos, konstravimo rėmus, taip pat reikia stengtis nuolat atsinaujinti. Fotografija iš nereikšmingo ir tartum atsitiktinio rankų susilietimo ar žvilgsnio gali ir privalo kelti klausimus, į kuriuos atsakyti dažnai prireikia viso gyvenimo“, – taip yra sakęs vienas įdomiausių savo kartos kūrėjų, fotografas Virgilijus Šonta (1952–1992).

Kaip ir kito maištininko – Vito Luckaus, V.Šontos kūryba netilpo į to meto Lietuvos fotografijos rėmus, išsiskyrė nuolatiniais ir drąsiais ieškojimais, formos bei turinio eksperimentais. Per du dešimtmečius trukusį kūrybinį kelią fotografas suformavo savitą braižą, kuris skleidėsi cikluose „Lietuvos peizažai“ (1974–1979), „Šiaurės akmenys“ (1977–1979), „Skrydis“ (1977–1979), „Daiktai ir formos“ (1976–1991), „Vakarų Amerika“ (1988–1990), „Vakaro nuojauta“ (1990).

Tačiau vienas ryškiausių jo darbų – serija „Mokykla – mano namai“, kuri buvo sukurta 1980–1983 metais. Šiame didžiuliame fotografijų cikle V.Šonta rodė nepagražintą to meto tikrovę, kuri egzistavo specializuotose internatinėse mokyklose.

Šis tekstas parengtas pagal V.Šontos bičiulio, fotomenininko Romualdo Požerskio pasakojimą.

Su Virgilijumi debiutavome 1973 metais vienoje parodoje. Tarp pirmųjų mūsų darbų dominavo peizažai, etnokultūriniai motyvai, taip pat jaunimo gyvenimas bei portretai. Ieškodami savo temų, motociklu išmaišėme Lietuvą – tai buvo mūsų pačių jėgų išbandymai: kur pasukti, kokį kelią fotografijoje pasirinkti. Peizažai bei gamtos detalės Virgiui labai tiko, nes būtent čia jis sukūrė įsimintinus ir išskirtinius savo estetika, šviesos matymu bei formos pagavimu ciklus „Lietuvos peizažai“, „Šiaurės akmenys“ ir kt.

Sykį Kaune susitikau Virgį Stakėną, kuris tuo metu dirbo vaikų internatinėje mokykloje. Jis man ir pasiūlė imtis šios temos – fotografuoti gyvenimą internate, vaikų kasdienybę ir juos supančią aplinką. Tačiau delsiau to imtis, mat tuo metu jau fotografavau tris savo serijas – „Atlaidus“, „Lietuvos senamiesčius“ ir „Vaikų ligoninę“. Kadangi visos šios temos reikalavo daug laiko, susikaupimo, todėl nebesinorėjo blaškytis. Maža to, 1980-ųjų vasarą su fotografu Jonu Kalveliu grįždami laivu „Raketa“ iš Nidos patekome į nelaimingą atsitikimą – laivas ties Tilže išlėkė į krantą, o man buvo sutraiškyta koja. Šitaip pusmečiui buvau sugipsuotas, todėl bet kokį fotografavimą teko atidėti į šalį.

O V.Šonta šia idėja labai susidomėjo: nuvykęs į pirmąją mokyklą, jis iškarto užsikabino ir ėmėsi šios temos. Ketverius metus nuo 1980 iki 1983 jis dirbo labai intensyviai niekam nerodydamas to, ką padarė. Šitoks sprendimas buvo labai logiškas: jis pats suprato, kad kuria didelį ciklą, o tam, visų pirma, reikia surinkti medžiagą, pamatyti jos visumą, atrinkti geriausius darbus, išmesti kartojimus, ieškoti dar nematytų motyvų ir pildyti naujais darbais. Tokio kūrybos principo buvome išmokę iš vyresnių kolegų, kurie atsidėję, labai nuosekliai, metai iš metų, dirbo su savo atrastomis temomis – Antanas Sutkus su Lietuvos žmonėmis, Aleksandras Macijauskas su kaimo turgumi, Algimantas Kunčius su pajūriu bei sekmadieniais. Būtent tokiu – ilgalaikiu ir nepakartojamu darbu – V.Šontai ir tapo jo serija „Mokykla – mano namai“.

Šis socialinis ir psichologinis reportažas – tai per fotografiją papasakota istorija apie gyvenimą internate labai konkrečiu – sovietiniu – laikotarpiu. Niūri aplinka ir skurdus mokyklos kiemas, vargana buitis klasėse, koridoriuose, valgykloje ir kambariuose, vienodos uniformos ir tarybiniai šūkiai bei ženklai ant sienų – tai pasaulis, sklidinas įtampos ir svetimumo bet kam, kas gyva. Dominuojanti atmosfera savo niūrumu primena kalėjimą ar net koncentracijos stovyklą.

Tačiau šiai tikrovei visiškai priešingi yra patys vaikai, jų emocijos, psichologiniai portretai. Jie džiaugiasi pamatę fotografą, žaisdami, dūkdami ir kvailiodami. Šitaip vaikai švenčia savo jaunystę ir gyvenimą, nesąmoningai bėgdami tolyn nuo slegiančios ir niūrios mokyklos ir to laikmečio atmosferos. Fotografas lekia kartu su jais, bet o,  žvelgdamas iš šių vaikų perspektyvos, fiksuoja gyvenimą iš labai arti.

Šią seriją Virgis kūrė politinės krizės Sovietų Sąjungoje akivaizdoje, kai pačioje visuomenėje buvo daug nerimo, netikrumo, nepasitikėjimo. Tad vaikų fotografijos labai tiksliai, jautriai parodo bendrą to meto jauseną, vaizdu įvardija žmonių emocijas, psichologines įtampas ir nežinią. Dėl tokio atvirumo visa serija negalėjo būti rodoma nei parodose, nei spaudoje, nei albumuose. Gal tik vienas kitas „švelnesnis“ darbas išvydo dienos šviesą dar sovietmečiu.

Tiesa, 1983 metais, šalia kitų savo darbų, šią seriją V.Šonta pateikė Pabaltijo šalių fotografijų konkursui „Gintaro kraštas“, kuris tuo metu vyko Šiauliuose. Žiuri sudarė atstovai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Maskvos. Pagrindinis prizas kaip tik ir buvo paskirtas V.Šontai. Tačiau po dienos ar dviejų kilo baisiausias triukšmas: iš Maskvos atėjo reikalavimai tokį sprendimą panaikinti ir iš V.Šontos „Grand Prix“ atimti. Sovietiniai valdininkai šią seriją įvertino kaip pasityčiojimą iš tarybinės santvarkos ir bandymą apnuoginti jos silpnąsias vietas. Tokio spaudimo neatlaikę, dalis žiuri narių atsiėmė savo balsus. Kaip tik to ir užteko atšaukti V.Šontai paskirtą pagrindinį prizą ir šią seriją paslėpti nuo viešumos.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, V.Šontos kūryboje „Mokykla – mano namai“ yra vienintelė reportažo principu sukurta tokio išsamumo ir užmojo tema, kurioje itin akivaizdus yra socialinis to laikmečio atspindys. Panašiai, kaip skaitant kokį romaną ar žiūrint kino filmą, patenki į kitą, paralelinį, pasaulį, lygiai taip pat ir ši serija pasakoja apie kitą, bauginančią ir svetimą, tikrovę. Tiesa, tai nebuvo vaizduotės vaisius: dar visai neseniai toks gyvenimas buvo mūsų pačių realybė. Nematoma ir paslėpta, tačiau visai šalia.

Pats V.Šonta šią seriją matė kaip išbaigtą visumą, todėl ją buvo kruopščiai atrinkęs, suklasifikavęs, atspaudęs geriausius darbus ir palikęs ateičiai. Kaip priminimą apie tai, kur ir kokie mes buvome.

2018 metais ši serija išleista atskiru albumu „Mokykla – mano namai“.

Nuotraukos Virgilijus Šonta (iš Romualdo Požerskio archyvo)

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė