Mindaugas Kavaliauskas. „inCARnation“ – tauta automobilyje

Ši fotografijų serija yra pasakojimas apie Nepriklausomoje Lietuvoje užgimusią automobilių kultūrą. Ją pradėjau kurti apie 2000-uosius ir per šį laiką suvokiau, kad automobilis lietuviui yra ne ką mažiau svarbu nei krepšinis. Todėl būdami trimis milijonais krepšinio trenerių, kartu esame ir trys milijonai žinovų, kodėl vienas automobilis geresnis už kitą, kodėl kaimynas pasielgė kvailai pirkdamas šį, o ne aną automobilį ir t.t. Taigi, pirmoji „inCARnation“ dalis – automobilių prekyvietės ir prekeiviai.

Kauno turgus 2001 m.
Utenos turgus 2001 m.

Sovietmečiu automobilis buvo, kaip dabar sakytume, prabangos prekė. Jai reikėjo ne tik susitaupyti iš gan kuklios vidutinės algos, bet ir išlaukti savo eilės, nusipelnyti, tapti vertu automobilio. O jei šeimoje buvo tremties ar dar koks netinkamumo įspaudas, ši svajonė galėjo tapti ir visiškai neįgyvendinama.

Automobilių prekybos aikštelė Utenoje, 2018 m.
Gariūnių turgus 2002 m.

Sovietinių automobilių atsikratymas taip pat buvo svarbus laisvėjančios, europėjančios šalies ženklas. Visi, kas tik galėjo, kaip įmanydami, skubėjo Žigulius keisti į Opelį, Moskvičių į Audi. Šitaip žmonės, ypač automobilių prekeiviai, ir pajuto, kokie vėjai pučia tarp Rytų ir Vakarų. Ši fotoistorija ir yra apie juos.

Serijos pavadinimas „inCARnation“ įkūnija jau ne pirmą lietuvių kartą, kuri automobilizmo kultūrą priima kaip natūralią savo gyvenimo dalį. Šiems žmonėms tai yra verslas, kurio jie mokėsi nuo nulio atsivėrus Europos sienoms ir iš ten į Lietuvą ėmus gabenti vietinei rinkai skirtus naudotus automobilius.

Marijampolės turgus 2001 m.
Kauno turgus 2008 m.

Aš pats priklausau kartai, kurios jaunuoliai nebūdami dar nė dvidešimties, jau galėjo turėti ne tik vairavimo teises, bet ir savo pirmąją mašiną; nusipirkę ją kurioje nors Europos šalyje galėjo drąsiai pasakyti – „nuo šios dienos aš esu laisvas, nes galiu važiuoti kur noriu“. Traukiniu lietuviai buvo vežami į tremtį, o atkūrę Nepriklausomybę patys savo noru Europą atradome automobiliais. Štai taip šie keturi ratai man tapo laisvės simboliu: galimybe keliauti po nematytas Europos šalis, važiuoti į studijas Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Kelionės lėktuvu mano gyvenime ir kūryboje atsirado vėliau. Pradžiai kelionių džiaugsmą galėjau patirti tik nuosavu automobiliu. Ir tai buvo išties nuostabu.

Kauno turgus 2011 m.
Kauno turgaus panorama 2011 m.
Kauno turgus 2011 m.

Grįžus po studijų Šveicarijoje, viena pirmųjų temų man kaip tik ir tapo automobilių turgūs visoje Lietuvoje – Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Utenoje ir kitur. Svarbiu įkvėpimu čia buvo Aleksandro Macijausko fotografijų serija „Kaimo turgūs“. Nuo 2001 iki 2003 metų fotografavau, ko gero, didžiausius automobilių prekyviečių plotus Europoje. Naudojau didelio formato kameras (4 x5 colio), susirasdavau bokštą ar kitokį aukštą apžvalgos tašką, nes kiekviename „autopeizaže“ norėjau sutalpinti kaip galima daugiau detalių.

Vėliau, bandydamas tuose didelio formato lakštuose įžiūrėti žmones, nutariau prie jų priartėti. Jaučiau, kad „miesto turgūs“ yra savotiškas bendravimo per prekybą mūsų kultūroje tęsinys. Todėl maždaug 2006 m. pradėjau vaikštinėti, kalbėtis su automobilių prekiautojais, juos portretuoti. Nuo 2007 m. pradėjau naudoti vidutinio formato 645 formato juostinę kamerą.

Kauno turgus 2011 m.
Kauno turgus 2011 m.

Įkalbėti automobilių prekeivius fotografuotis kartais užtrukdavo: pusvalandį ar net valandą. Į turgų nešdavausi A.Macijausko albumą ir jiems rodydavau fotografijas iš „Kaimo turgų“, pasakodavau apie mūsų fotografiją, apie dokumentinės fotografijos reikšmę, apie dalykus, kurie įprasti šiandien, tačiau kurie netrukus tampa negrįžtama praeitimi. Man buvo svarbu jiems parodyti, jog jie patys yra reikšmingos kultūros dalimi, o tai, kuo jie užsiima, kaip gyvena, netrukus taip pat virs istorija. Ne visada, bet dažnai tai suveikdavo – taip aš ėmiau fotografuoti ne tik „turgaus peizažą“, bet ir šių žmonių portretus. Tada savo temą apie automobilius Lietuvoje ir 2010 m. Kaune įvykusią parodų trilogiją pavadinau „Autoportretai ir autopeizažai“.

Kauno turgus 2008 m.
Kauno turgus 2011 m.
Kauno turgus 2008 m.

Turguose į akis man krito simbolika, kuri šiame kontekste atrodė labai iškalbingai. Daugelis automobilių pardavėjų vaikščiodavo su įspūdingais ryšuliais raktų. Be abejo, pirmoji kylanti asociacija – tai šv. Petras, atrakinantis vartus į Rojų. O argi šių žmonių misija ne kitokia? Jie – tartum vedliai, atvėrę mums kelią į naują automobilį, svajonę, naują stilių ir gyvenimą. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, būtent jie mums davė raktus į naują, vakarietišką gyvenseną. Kiek tie Petrai šventi – kitas klausimas. Jie tokie pat, kokie buvome ir esame mes, pirkėjai.

Kauno turgus 2008 m.
Kauno turgus 2008 m.

Ilgą laiką mes galvojome, kad gyvename Dievo užmirštame užkampyje, Europos pakraštyje. Tačiau išdrąsėję ir pakėlę sparnus, šiandien galime dirbti su visu pasauliu ir jaustis esantys jo dalimi. Tą pavyzdį rodė ir automobilių prekeiviai. O turėti automobilį, kokį nori, kiek jų nori dar visai neseniai lietuviams buvo viena iš laisvės formų.

Kauno turgus 2008 m.
Kauno turgus 2011 m.
Kauno turgus 2008 m.
Kauno turgus 2011 m.
Kauno turgus 2009 m.
Vienos iš Tauragės automobilių prekybos aikštelių sargo būdelė su vaizdu į Eifelio bokštą, 2018 m.
Vienos iš Tauragės automobilių prekybos aikštelių sargo būdelėje, 2018 m.
Kauno turgus 2011 m.
Kauno turgus 2011 m.

Nuotraukos Mindaugas Kavaliauskas

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė