Vilnius pro J.Bulhako objektyvą: vaizdinga kelionė laiku sostinės gatvėmis

Retas lietuvis žino Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak) vardą. Tačiau būtent šis žmogus yra vienas daugiausia prisidėjusių prie to, kad mes žinome, kaip prieš 100 metų atrodė Lietuvos sostinė. J.Bulhakas (1876-1950) buvo lenkų fotografas ir fotografijos teoretikas, ilgai gyvenęs Vilniuje ir įamžinęs miestą tūkstančiuose nuotraukų. Tai žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotomenininkas.

Kviečiame išvysti, kaip atrodė J.Bulhako nuotraukos. Tapybiškas J.Bulhako fotografavimo stilius įamžina Vilnių, kokį matė čia kadaise gyvenę žmonės.

Vilniaus panorama

J.Bulhakas gimė 1876 m. Ostašino kaime netoli Naugarduko, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Jis mokėsi gimnazijoje Vilniuje, studijavo Jogailaičių universitete Krokuvoje, bet dėl šeimyninių priežasčių mokslus metė ir grįžo į tėviškę, kur ūkininkavo.

1905 m. dovanų iš žmonos gavęs fotoaparatą, J.Bulhakas ėmė gilintis į fotografiją, iš pradžių mėgėjiškai. fotografuodamas gimtojo krašto vietoves ir dvarus.

Šventosios Trejybės vienuolynas 1914 metais
Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas 1915 metais

1912 m. J.Bulhakas apsigyveno Vilniuje, kur atidarė savo fotostudiją. Čia jis gyveno iki 1944 m. Iš pradžių – Uosto gatvėje (dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje), o vėliau E.Ožeškienės g. 3 (dabartinis adresas – Gedimino pr. 9).

Senamiesčio panorama nuo Šv. Jono varpinės 1914 metais
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Šv. Onos bažnyčia
Bernardinų vienuolynas
Bernardinų bažnyčia

Paskirtas Vilniaus fotografijos archyvo vadovu, J.Bulhakas Vilniaus valdžiai įsipareigojo inventorizuoti miestą – fotografuoti bendrus vaizdus, fiksuoti architektūros paminklus, jų detales. Šį darbą tęsė iki 1919 m., didžiąją jo dalį atliko iki 1914 m. Dalis nuotraukų pateko į Vilniaus miesto archyvą, kitas, daugiau negu 600, jis sudėjo į 14 tomų albumą apie Vilnių.

De Reusų rūmai 1912 metais
Kapitulos kiemas Pilies gatvėje 1912 metais
Mėsinių gatvė 1912 metais
Vilniaus gatvė 1912 metais
Mokyklos kiemas Žydų gatvėje 1912 metais
Skapo gatvė nuo Pilies gatvės 1912 metais
Pokrovo gatvė 1912 metais
Kapitulos kiemas Pilies gatvėje 1912 metais
Alumnato kiemas 1912 metais
Pilies gatvės namo fasadas 1912 metais
Skapo gatvė nuo Didžiosios gatvės 1914 metais

Fotografuodamas Vilniaus senamiesčio objektus, J.Bulhakas dažnai stengėsi siekti meniškumo, neapsiribojo formaliu objektų įamžinimu.

Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje 1913 m.
Suvorovo gatvės kiemas 1914 metais
Bernardinų gatvė naktį 1915 metais

Tarpukariu gyvendamas Vilniuje, J.Bulhakas toliau fotografavo miestą ir jo apylinkes, taip pat fotografavo ir kitus tuometinės Lenkijos miestus, su savo darbais dalyvavo dešimtyse parodų. Tiesa, didelė jo kolekcijos dalis pražuvo 1944 m. sudegus jo butui Vilniuje kartu su visu archyvu, bet dalis ir išliko.

Generalgubernatūros kiemas 1913 metais
Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paminklo nukėlimas 1915 metais
Vilnius per Pirmąjį pasaulinį karą 1916 metais

Taip pat jis nuo 1919 m. skaitė fotomeno paskaitas Stepono Batoro universitete (taip tarpukariu vadinosi Vilniaus universitetas) įsteigtame meninės fotografijos skyriuje, kuris tapo pirmąja profesionalaus fotografijos meno mokykla Vilniuje. Vėliau tapo skyriaus vadovu.

Vilniaus universitetas
Vilniaus universiteto Smuglevičiaus salė 1926 metais

J.Bulhakas taip pat parašė kelias knygas apie fotografiją, jos estetiką ir techniką, paskelbė ir nemažai straipsnių apie estetiką fotografijoje. Jo dėka susikūrė ir pirmosios Vilniaus fotografų organizacijos – jis 1928 m. įkūrė pirmąjį Vilniaus fotografijos klubą ir jam vadovavo.

Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 1939 metais
Vilniaus katedra ir varpinė 1937 metais

J.Bulhakas yra laikomas piktorializmo stiliaus fotografijoje atstovu. Tai buvo XIX a. pab. – XX a. pradžioje Europoje populiarus fotografijos stilius, kurio atstovai siekė priartinti fotografiją prie tapybos, norėjo, kad nuotraukos būtų panašios į dailės kūrinius. J.Bulhakas irgi siekė, kad fotografija būtų pripažinta ir įvertinta kaip profesionalaus meno sritis.

Procesija Vilniaus katedroje 1938 metais
Gedimino gatvė 1938 metais
Sluškų rūmai

Antrąkart Vilniaus senamiesčio architektūros paveldą J.Bulhakas sistemingai fotografavo 1944 m., Raudonosios Armijos užsakymu. Tada jis inventorizavo Vilniui padarytą karo veiksmų žalą.

Lukiškių aikštė 1945 metais

Po Antrojo pasaulinio karo J.Bulhakas apsigyveno Lenkijoje, kur tapo vienu iš Lenkijos fotomenininkų sąjungos kūrėjų.1950 m. mirė. Jis palaidotas Varšuvoje Povonzkų kapinėse.

Stiklių gatvė 1912 metais
Stiklių gatvėje Vilniuje įkurtas Vilniaus getas 1939 metais

Dabar J.Bulhako nuotraukos yra laikomos bendru kultūriniu trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos – kultūriniu paveldu. Jis kartais vadinamas „Lenkijos fotografijos tėvu“.

Aušros vartai
Trijų kryžių kalnas 1921‒1940 metais

Kelios J.Bulhako kūrybos palikimo knygos-fotoalbumai yra išleisti ir lietuvių kalba. Juose yra tiek fotografo nuotraukų, tiek J.Bulhako atsiminimų apie Vilnių.

Vilniaus bažnyčių bokštai 1941-1943 metais

„Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais. Tai šventovės, vienuolynai, rūmai su erdviais parkais, dvarai ir dvareliai su ūksmingais sodais ir kiemais… Miesto sampratai nuolat priešinasi kokia nors žalia gatvelė, vingiuotas skersgatvis, žydintis kiemas ar darželis, vaismedžių sodas…, net niekur neskubantys praeiviai…“ , – taip apie Vilnių 2006 m. knygoje „Vilniaus peizažas: fotografo kelionės“, – rašė J.Bulhakas.

Vilniaus panorama

Ant J.Bulhako namo Gedimino pr. 9, kur jis gyveno, 1997 m. buvo atidengta memorialinė lenta.