„Sielų gaudytojas“ iš Miežiškių – tarpukario fotografas Vincas Firinauskas 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi, įgyvendinant ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

Įprastai kalbant apie XX a. pirmosios pusės Lietuvos miestų bei miestelių bendruomenes, tarp svarbiausių asmenų visuomet yra išskiriami gydytojas, kunigas ir mokytojas. Tačiau ne ką mažiau čia buvo gerbiamas ir fotografas, stiklo negatyvuose ar popieriaus lakštuose įamžinantis svarbiausias žmogaus gyvenimo akimirkas – nuo vaikystės iki pat mirties. Toks buvo ir Vincas Firinauskas (1892–1975) – gabus dailidė, aistringas sodininkas ir talentingas fotografas, palikęs įspūdingą tarpukario laikmečio žmonių portretų kolekciją.  

Būsimasis fotografas gimė 1892 balandžio 5 d. Ažubalių kaime (Anykščių r.) ūkininkų Jono ir Barboros Pirinauskų (kai kur Ferinauskų) šeimoje. Anksti mirus tėvui, nuo mažens Vincui teko dirbti įvairius ūkio darbus. Iš čia, matyt, ir jo „auksinės rankos“ vėliau pravertusios ir kituose darbuose: iš vyresnio brolio pramokęs dailidės amato pasigamindavo visko, ko tik prireikdavo namuose ar ūkyje, taip pat buvo užkietėjęs sodininkas, skiepijo vaismedžius ir vedė naujas veisles, gamino obuolių vyną bei miežinį alų, kuriais vaišino svečius bei artimuosius, o savo išaugintais obuoliais prekiaudavo tiek vasarą, tiek žiemą. 

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą V.Firinauskas apsigyveno Pajuostyje, o 1910–1914 m. mokėsi fotografijos pas žinomą to meto Panevėžio fotografą bei atvirukų leidėją Jankelį Trakmaną. Pramokęs šio amato bei gerai įvaldęs retušavimo paslaptis, 1914 metais su žmona Stanislava Lukavičiūte sugrįžo į gimtuosius Debeikius, kuriuose, įsigijęs paviljoną, pradėjo verstis fotografija. 1918 metais jie visam laikui persikėlė į Miežiškių miestelį netoli Panevėžio.  

Kadangi kito fotografo čia nebuvo, V.Firinauskas tapo vieninteliu šio miestelio bei apylinkių portretistu bei kasdienio gyvenimo metraštininku. Palei namą iš lentų susirentęs pašiūrę bei įstatęs didelius langus, šį kuklų statinį jis pavertė fotografo paviljonu. Būtent čia fotografas ir padarė didžiąją savo nuotraukų dalį, būdamas vienu įdomiausių ir preciziškiausiai dirbusių tarpukario „šviesoraščio“ meistrų. 

Tuo metu fotoateljė kuriami portretai buvo itin plačiai paplitęs žanras ir daugelis, galinčių susimokėti kelis litus už nuotrauką, stengėsi nusifotografuoti atminčiai – vieni, su bičiuliais ar visa šeimyna. Daugelio tarpukario miestelių fotografų archyvuose dominuoja labai panašūs šitokie darbai – skiriasi nebent dekoracijos, interjeras, žmonių drabužiai.  

Tačiau V.Firinausko portretai kitokie, išskirtiniai, o gerai įsižiūrėjęs jų jau nesupainiosi su kitais to meto fotografais. Kas šį Miežiškių meistrą paverčia unikaliu tarp gausybės kitų to laikotarpio fotografų? 

Visų pirma į akis krinta žmonių laikysena priešais fotoaparatą, jų rimtis, susimąstymas ir begalinis atidumas akimirkai. Rodos, savo nuotraukose fotografas užfiksavo ne šviesotamsos žaismę ant šių personažų kūnų bei drabužių, bet kažkokiu būdu pagavo jų sielų virpesius, nebylius įsižiūrėjimus į šio gyvenimo tikrovę. 

Daugelis V.Firinausko fotografijų išsiskiria ir preciziškai sudėliotomis kompozicijomis, kuriose kiekviena detalė yra savo vietoje ir čia nėra nieko atsitiktinio ar bereikalingo. Net ir „brokas“ – kadro kampe atsilupusi ar suplyšusi medžiaga, palūžusios ar apibėgusios grindys, taip pat į šalį nusuktas išgąstingas vaiko žvilgsnis, už nugarų slepiamos rankos ar ant žemės numestas vienas gėlės žiedas – visi šie „keistumai“ ir „netikslumai“ idealiai sukomponuotą pastatyminį vaizdą paverčia netikėtu ir subtiliu tikrovės liudijimu. 

Pasak fotografijos tyrinėtojos bei muziejininkės Zitos Pikelytės, 2002 m. parengusios šio fotografo leidinį „Vincas Ferinauskas ir jo fotografija“ (2002 m.) bei keliaujančią jo darbų parodą „Miežiškiai ir apylinkės 1918–1958 metais“, fotografuodamas jis užgaišdavo gan ilgai, „kol visus sustatydavo, surikiuodavo, kol išgaudavo norimą nuotaiką, rasdavo tinkamą apšvietimą“.  

Šitokiu būdu V.Firinauskas sukūrė antropologinę savojo krašto žmonių portretų kolekciją, kurioje už kiekvieno personažo slypi ne tik jo emocija, patirtis, individualumas, istorija, tačiau ir žodžiais nenusakomas slėpinys. 

Šių dienų fotomenininkas ir dizaineris Evaldas Ivanauskas nuodugniai susipažinęs su V.Firinausko darbų archyvu, sukūrė įspūdingų fotomontažų ciklą „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“, kuriame iš praeities prikelti Miežiškių gyventojų portretai atgyja visiškai naujuose siužetuose bei istorijose. Paklaustas, kas jį patį patraukė šiuose V.Firinausko darbuose, E.Ivanauskas pabrėžė būtent šių žmonių rimtį, jų veidų ir pozų autentiškumą. 

„Laikmetis bei erdvė šiuose darbuose nėra konkretūs, rodos, šie žmonės gyvena nenusakomu tarpulaikiu, todėl visa tai, apie ką nebyliai kalba jų žvilgsniai, buvo, yra ir bus svarbu kiekvienam žmogui bet kurioje epochoje. Tai mūsų visų bendros žmogiškos patirtys, kurios ir daro mus žmonėmis, nepriklausomai nuo laiko ir erdvės, kuriuose mes egzistuojame“, – teigė E.Ivanauskas. 

Šalia savojoje fotoateljė sukurtų portretų, V.Firinauskas reguliariai buvo kviečiamas įamžinti ir žmones jų namų aplinkoje, taip pat atlaiduose ar šeimos šventėse. Jo nuotraukose – moksleiviai ir mokytojai, šauliai, pavasarininkai, Jaunųjų ūkininkų, kitų organizacijų nariai, namų ruošos bei siuvimo kursų dalyvės, žemės ūkio darbus dirbantys, tautines ar religines šventes švenčiantys Miežiškių, Debeikių bei apylinių žmonės. Tai pat, nors ir negausiai, esama ir peizažų bei vietovaizdžių, įvairių pastatų, mokyklos, koplyčios ar tilto per Nevėžį statybų vaizdų. 

Bent kelis kartus per metus Raguvėlės (Anykščių r.) dvarininkai Komarai kviesdavosi fotografą užfiksuoti ir dvaro gyvenimo akimirkų. Tiesa, šių darbų jo archyve išliko labai nedaug: dvarininkams fotografuoti V.Firinauskas naudojo didelio formato stiklo negatyvus, o šie vėliau labai pravertė jo sūnui šiltnamio langams lopyti. 

V.Firinausko fotografijose į akis krinta ir jo užfiksuotas sparčiai besikeičiantis laikmetis. Iš vienos pusės – tai iliustratyvi etnografinė medžiaga, kurioje dominuoja žemdirbiška namų ir ūkio aplinka, išpuoselėti gėlių darželiai, tradiciniai amatai, apranga ir buitis. O šalia – modernėjančio krašto ir pažangos ženklai: dviračiai, motociklai, automobiliai, kuliamosios mašinos, laikraščiai ir naujakurių sodybos. 

Fotografas aktyviai fotografavo ne tik tarpukariu, bet ir sovietmečiu. Dirbo iki 1958 m. ir išimtinai senaisiais aparatais. Tačiau ilgainiui jo amatą perėmus sūnui Aleksui, V.Firinauskas dar ilgai pats jam gamino ryškalus ir fiksažą. 

Pasak fotografo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos Z.Pikelytės, nors V.Firinauskas ir buvo savamokslis, tačiau apsišvietęs ir labai smalsus žmogus: savarankiškai pramoko rusų ir lenkų kalbų, išmoko rašyti, o iki senatvės skaitė žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, domėjosi technika ir naujaisiais išradimais. 

Taip pat jis nepaprastai mėgo kiną. „Kiekvieną vakarą, nesvarbu, koks oras būdavo, kokį kino filmą rodydavo, ką bedirbdavo, viską atidėdavo šalį, išsiprausdavo, persirengdavo švariais drabužiais ir eidavo į kultūros namus. Įleisdavo jį nemokamai. Atsisėsdavo pirmoje eilėje, pasiremdavo ant lazdos ir žiūrėdavo“, – savo straipsnyje, skirtame V.Firinausko gyvenimui, teigia Z.Pikelytė. 

Fotografas mirė 1975 m. gegužės 26 d. Miežiškiuose sulaukęs 83-ejų metų. Palaidotas Miežiškių kapinėse. 

Nei savo fotografijų, nei stiklo negatyvų V.Firinauskas labai nesaugojo – daugybė jų per laiką sunyko arba sudužo. Tuo tarpu mūsų laikus pasiekė daugiausia šeimos bei krašto žmonių albumuose saugomos šio talentingo fotografo darytos nuotraukos. 

2002 metais apie 2 tūkst. tėvo darytų stiklo negatyvų fotografo sūnus padovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui. Parodomis, fotografijų leidiniu bei E.Ivanausko fotomontažų ciklu „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“ šios fotografijos toliau pasakoja Miežiškių gyventojų istorijas, kurios, kol yra kas į jas žiūri, kas mato, nesibaigia.  

Nuotraukos Vincas Firinauskas iš Panevėžio kraštotyros muziejaus 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė