Lietuvos džiazo ikonos fotografo Vytauto Suslavičiaus improvizacijose
Balandžio 30-ąją minima Tarptautinė džiazo diena. Šia proga skelbiame vieno žymiausių Lietuvos džiazo fotografų Vytauto Suslavičiaus darbus iš ciklo „Įkalinti džiaze“.
Nuo mokyklos laikų man labai patiko džiazo muzika. Pamenu, kaip prilipęs prie radijo imtuvo namuose klausydavau „Amerikos balso“ transliacijų rusų kalba, kurių metu skambėdavo ir džiazo orkestrų atliekami kūriniai. Jau gerokai vėliau, pradėjus fotografuoti, galvoje vis sukirbėdavo mintis pafotografuoti džiazo koncertus tuomet Lietuvoje jau vykusiuose džiazo festivaliuose Birštone, Vilniuje ar Kaune. Turėjo praeiti dar nemažai laiko, kol įsidrąsinęs įsiprašiau į Kauno džiazo festivalį su savo fotoaparatu. Tai buvo 1999 metai.
Kiekvienai temai reikia savitos prieigos ir požiūrio. Šia prasme ir džiazo ar, apskritai, muzikos fotografavimas nėra kažkuo išskirtinis. Dažniausiai visi fotografuoti pradeda nuo gamtos ir savo artimųjų rato, o su laiku ima ieškoti kažko savito, netikėto, naujo. Įdomu tai, kad su patirtimi pro tą pačią fotoaparato akutę imi matyti daugiau, plačiau, detaliau. Imi pastebėti ir tai, į ką prieš tai nekreipei jokio dėmesio. Šitaip džiazo scena ir tapo mano pagrindine fotografavimo teritorija.
Didžiulį įspūdį man buvo palikę amerikiečių fotografo Hermano Leonardo darbai. Savo laiku jis fotografavo tikrąsias Amerikos džiazo legendas: dainininką Franką Sinatrą, saksofonistą Charlie Parkerį, trimitininkus Louisą Armstrongą, Milesą Davisą, dainininkes Ellą Fitzgerald, Billie Holiday ir daugelį kitų. Jo nespalvotos fotografijos tiesiog užburia savo vizualumu bei įtaiga. Maža to, nemažai jų padaryta nepaisant vadovėlinių taisyklių ir fotografuojant prieš šviesą. Tačiau kokie tai darbai, kokie kontūrai, kokios emocijos bei kompozicijos. Iš šio fotografijos meistro tikrai turėjau daug ko pasimokti.
Pradėjęs šią temą Lietuvoje toli gražu nebuvau pirmasis džiazo fotografas. Gerokai anksčiau už mane festivalius jau fotografavo Albertas Švenčionis, Ričardas Dailidė, Valerijus Koreškovas bei Dainius Labutis. Galima sakyti, kad ėjau jų pramintu taku. Kita vertus, džiazas yra džiazas – čia visiems pakanka vietos.
Su laiku ir pats ėmiau plėsti džiazo sceną neapsiribodamas vien tik „Kaunas Jazz“ festivaliu. Taip pradėjau lankytis ir kituose festivaliuose, kur mane mielai įleisdavo fotografuoti. Trys ar keturi didžiuliai festivaliai per metus buvo tikrai gan intensyvus ir kūrybingas laikas. O kur dar įvairūs džiazo koncertai, kurie Vilniuje vykdavo Lietuvos architektų rūmų – pilaitė šalia Žaliojo tilto – restoranėlyje. Šiame ankštame džiazo klube buvo be galo daug jaukumo, džiaugsmo ir muzikinių improvizacijų. Taip pat džiazo koncertai rengti ir kitose Vilniaus vietose, tad neretai fotografavimo maratoną pradėdavau ketvirtadienio vakarą ir baigdavau sekmadienį. Buvau užsidegęs šia tema, tad stengiausi nepraleisti nė vieno pasirodymo.
Šitokiu būdu susipažinau ir susibičiuliavau su daugybe Lietuvos džiazo asmenybių – Petru Vyšniausku, Vytautu Labučiu, Leonidu Šinkarenka, Povilu Jaraminu, Olegu Molokojedovu, Skirmantu Sasnausku ir daugeliu kitų. Ne vienus metus vis sukinėjantis apie juos su fotoaparatu, muzikantai į mane jau nekreipė per daug dėmesio, pasitikėdavo, prisileisdavo, tad ir pats drąsiau jaučiausi juos fotografuodamas. Galiausiai net buvau kviečiamas fotografuoti jų vestuvių, būti liudininku ar net tapti jų vaikų krikštatėviu. Šitaip aš susigiminiavau su džiazu ir dabar jaučiuosi esantis šios šeimos nariu.
Už pirmąją savo džiazo temos fotografijų knygą esu dėkingas pasaulinio garso džiazo dainininkui Kurtui Ellingui, kuris jau ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje. O tąkart situacija buvo tokia. Kitą dieną po savo pasirodymo Kaune, dainininkas surengė koncertą Vilniuje. Per naktį atspausdinęs pluoštą įvairių fotografijų iš tų metų festivalio, atidaviau jas Jonui Jučui, o jis parodė K.Ellingui. Peržvelgęs mano darbus dainininkas pasakė festivalio vadovui J.Jučui: „Kokios nuostabios nuotraukos – darykite festivalio knygą.“ Šitaip 2002 metais pasirodė pirmasis mano albumas „Kaunas Jazz“. Vėliau išleidau dar keturias džiazo temai skirtas fotografijų knygas.
Ilgainiui vien koncertus fotografuoti pabodo, tad ėmiau ieškoti naujų siužetų. Pavyzdžiui, fotografuoti muzikantus jų namų aplinkoje. Arba net buvau sugalvojęs padžiazuoti kviesdamas muzikantus persikūnyti į kitos profesijos atstovą ir tapti mėsininku, šaltkalviu, automobilių serviso darbuotoju ar turgaus prekeiviu. Tačiau ši idėja taip ir liko tik mano fantazija. Bet panašiu metu netikėtai dovanų gavau kalinio pižamą. Pirmąją nuotrauką apsirengęs ją pasidariau pats sau, o tada keleriems metams padėjau į šoną. Tik 2008-aisiais į galvą staiga atėjo mintis – o kodėl šitaip nepažaidus ir su džiazmenais. Taip nejučia ir gimė serija „Įkalinti džiaze“.
Pirmaisiais personažais tapo Birštono festivalyje už nuopelnus džiazo kultūrai apdovanojami muzikantai. Aš sugalvodavau tam tikrą siužetą, kuris būtų išskirtinis kiekvienam kūrėjui, muzikantas apsirengdavo tuo kalinio drabužiu, jį nufotografuodavau, na, o festivalio metu Birštono kultūros centre ant sienos eksponuodavau didžiulio formato 2x3 metrų portretą. Pirmąjį nufotografavau trimitininką Valerijų Ramošką, nors ši muzikantų pagerbimo tradicija pradėta dar ano amžiaus pabaigoje. Galiausiai ėmiausi fotografuoti ne tik festivalio laureatus, bet ir kitus džiazmenus. Šiuo metu seriją sudaro keliolika portretų, tačiau ją tęsiu ir šiandien.
Serijos pavadinimas „Įkalinti džiaze“ – labai daugiareikšmis. Viena vertus, pasirinkdamas tam tikrą profesiją, žmogus save apriboja ir įkalina. Jo prioritetu tampa tai, kas tiesiogiai susiję su šia specialybe ir ne taip svarbu, ar tai būtų mokslininkas, sportininkas ar muzikantas. Gal tuo metu žmogus norėtų daryti kažką kitką, tarkime, ilgiau pamiegoti ar ilgiau paatostogauti, tačiau pasirinkęs šį kelią tampa savotišku kaliniu ir daro tai, kam yra įsipareigojęs. Bet kartu ir kas teikia jam gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, nes savo profesijai ar pašaukimui atsidavusio žmogaus nebeįmanoma atskirti nuo jo veiklos. Ir čia išryškėja didysis paradoksas – įsipareigodamas tampi laisvas, o pažinęs natas, gali groti nepaisydamas jų. Šitaip kalinys tampa laisvu žmogumi. O juk būtent tai ir yra džiazas...
Nuotraukos Vytautas Suslavičius
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė