Gamtos fotografas Algimantas Lūža: vandens paveiksluose – žiedadulkė ir visata

Gamta yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, kurioje praleidžiu daug savojo laiko. Anksčiau vaikščiodavau po miškus, laukus, pelkes ir tiesiog visu tuo grožėdavausi. Tačiau maždaug prieš dešimtmetį į rankas paėmęs fotoaparatą, supratau, kad fotografija suteikia galimybę savo atradimais ir pamatymais dalintis ir su kitais. Parodyti nenuspėjamą, žavingą ir kerintį gamtos gyvenimą, atverti jo paslaptis ir likti sužavėtam visu tuo, kas slypi čia pat po akim.

Viena iš temų, su kuria pradėjau dirbti nuo 2014 metų, – tai vandens paviršiuje pačios gamtos tapomi paveikslai. Vandens ar ledo, šviesos, žiedadulkių bei augalų kuriamos įspūdingos spalvų bei formų abstrakcijos kas akimirką kinta ir mainosi. Tai užburianti vandens bei šviesos žaismės magija, leidžianti pasijausti dalyvaujant gamtos misterijoje.

Žiedadulkių piešiniai ant vandens paviršiaus – tai atskiras, unikalus ir nepakartojamas gamtos meno žanras. Dažniausiai mes nepastebime ore skraidančių žiedadulkių, tačiau tai vyksta nuolatos – nuo ankstyvo pavasario iki pat rudens. Ir tik lietui nulijus ir žiedadulkėms nutūpus ant paviršiaus, galime pastebėti jų egzistavimą. Ant vandens paviršiaus jos ima šokti savo spalvingus šokius. Užtenka vėjelio dvelktelėjimo, lapo nukritimo, menkučio raibulio – ir vieną akimirką besiformavęs mikrokosmosas ima keisti savo formą ir tampa kažkuo nauju.

Čia ypač daug vietos vaizduotei: štai išryškėja žmogaus figūra, kalnas, angelas, medis ir taip be galo… Žiedadulkė – gyvybės pradžia. Gal todėl jų piešiniai taip primena visatą, kosmosą, dangaus skliautą tamsią rugpjūčio naktį ar patį kūrinijos gimimą.

Fotografuoju gan sėsliai – esu savo krašto mylėtojas, todėl man pakanka penkių šešių vandens telkinių, esančių netoli namų. O čia randu viską, ko reikia: ir tekantį upės vandenį, ir mažytį upelį, ir tvenkinį miške, ir žvyro karjerą. Šitokios įvairovės visiškai pakanka kaskart išvysti ką nors naujo. Galų gale, ir pats turi tapti dalimi tos vietos, įsigyventi į ją, tuomet įmanoma ne tik pamatyti, bet ir pajusti savo krašto vandens virpesius.

Kiekvienas metų sezonas šioje temoje turi savo specifiką, tačiau nėra tokio meto, kada negali fotografuoti. Žiemos fotografija gerokai skiriasi nuo pavasario ar vasaros – žiedadulkes bei lapus čia keičia ledas, kuris jau visiškai kitaip atspindi šviesą. Ilgai žiūrint galima tiesiog pasiklysti mažame ledo gabalėlyje ir toje lūžtančios šviesos begalybėje. Neretai visai dienai gali užtekti mažytės balos vaizdo, o vakare atrodys, kad nukeliavai keliolika kilometrų atstumą. Tokie štai ledo krištolo stebuklai.

Pamatę šias fotografijas žmonės neretai galvoja, kad visa tai padaryta pasitelkus kompiuterines programas, mat natūraliai gamtoje tokių spalvų nebūna. Tačiau aš rodau tik tai, ką pamatė mano akis ir ką užfiksavo fotoaparatas. Daugiau jokių triukų, jokių manipuliacijų. Yra taip, kaip yra – štai ir visa paslaptis.

Vieni sako, kad aš kaip mažas vaikas žaidžiu su gamta. Tačiau man atrodo, kad tai gamta žaidžia su manimi vis atverdama dar nematytas savo paslaptis ir leisdama nustebti jos neapsakomu grožiu. Tad kam važiuoti tūkstančius kilometrų ieškant egzotikos, kai miške šalia tavo namų tokie dalykai kuriami be jokio atokvėpio ir poilsio dienų.

Nuotraukos Algimantas Lūža

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė