Džiazuojančios Gretos Skaraitienės fotografijos
Atsiverčiu savo vaikystės nuotraukų albumus ir šypsausi. Jame mano šeimos istorija, sustabdytas laikas, malonios praeities akimirkos.
Tais laikais fotoateljė buvo įsikūrusi kitoje gatvės pusėje nuo močiutės namų. Kiekvienos viešnagės metu eidavom į sunkiomis užuolaidomis aptrauktą kambarį – lyg iš „Tvin Pykso“ filmo – fotografuotis. Iki šiol matau tą magišką vietą, o fotografas atrodė lyg stebukladarys, kuris, žongliruodamas armonikos dumplėmis, išgauna atvaizdą.
Negalėjau net pagalvoti, kad po kelerių metų pati imsiu fotografuoti žmones, o jų istorijas, jautrias gyvenimo akimirkas atspindėsiu nuotraukose.
Fotografija į mano gyvenimą atėjo pati. Prisijaukino, išmokė pastebėti detales, įdomias akimirkas. Aš ir nesispyriojau. Tik dabar kartais išsigąstu, kad pasaulį matau fotojuostos kadrais. Tuomet nuraminu save – juk tai ir yra mano laimė, kuria galiu dalintis su kitais.
Fotografijoje svarbiausias man yra žmogus. Be žmogaus nuotrauka lyg neužbaigta, nepilna. Padaryti gerą portretą nėra paprasta. Per labai trumpą laiką pajausti žmogaus esmę ir ją perteikti nuotraukoje – nemažas iššūkis. Tačiau jei pasiseka, širdyje pasidaro saldu ir gera. Būtent šis jausmas neleidžia sustoti ir veda link kitų kūrybinių sumanymų.
Džiazas į mano gyvenimą atkeliavo taip pat atsitiktinai. Dar studentavimo laikais su draugais eidavau į Vilniaus Mokytojų namuose organizuojamus džiazo vakarus, kur pakerėjo mane ten vyraujanti nuotaika ir laisvės pojūtis. Visais laikais džiazas buvo grojančių ir jį klausančių žmonių laisvės simboliu.
Būtent šis laisvės pojūtis įkvėpė mane pradėti fotografuoti džiazą. Labai norėjau, kad žiūrint į nuotrauką girdėtųsi muzika, jaustųsi ekspresija, ta laisvų žmonių būsena, meilė savo darbui ir kūrybai.
Šiuolaikiniame džiaze labai daug kūrybiškumo, muzikantai savęs neriboja ir drąsiai eksperimentuoja. Žiūrėdama į juos, ėmiau eksperimentuoti ir aš: žaisti šviesomis, išlaikymais. Vien paspausti mygtuką tapo nebeįdomu. Ėmiau jungti kadrus, perpinti vaizdus. Tokiu būdu kontrabosas, saksofonas, mušamieji, klavišiniai susijungia ir ima skambėti ne tik erdvėje, tačiau ir nuotraukoje.
Tai tarytum žaidimas, kuriame nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Lygiai kaip ir džiazo improvizacijoje.
Koncerte paprastai esi įspraustas į rėmus. Negali dažnai keisti vietos, be perstojo fotografuoti, trukdyti kitiems mėgautis reginiu. Todėl kiekvienas fotoaparato mygtuko paspaudimas turi būti apgalvotas. Iš šono žiūrint gali atrodyti, kad fotografuoti džiazą paprasta, bet tai reikalauja dar daugiau sugebėjimų ir jėgų nei reportažinis fotografavimas. Aš visą laiką galvoju, kuriu viziją, laukiu tinkamos muzikanto padėties, derinu su jau esamu, pirmu nufotografuotu vaizdu, taikau tinkamas ekspozicijas. Ir esu labai laiminga, kai nuotrauka suskamba. Paklausykit ir jūs.
Nuotraukos ir tekstas Greta Skaraitienė
Įgyvendinimas Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė