Arūnas Kulikauskas. Mano Niujorkas: dvidešimt dveji metai kaip viena diena

Į Niujorką gyventi išvykau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais ir ten išgyvenau dvidešimt dvejus metus. Kodėl pasirinkau būtent Niujorką? Visų pirma, ten gyveno mano teta, kaip pabėgėlė šiame mieste atsidūrusi pokaryje. Nemažai mano giminių taip pat tuo metu išvyko į JAV, daugelis jų apsistojo Čikagoje, bet tik ši vienintelė teta – Niujorke. Tad pirmai pradžiai važiavau pas ją, kur ir praleidau pirmas savaites, kol susiradęs darbą pradėjau šiame mieste gyventi savarankiškai.

Kita priežastis pasirinkti Niujorką buvo visiškai intuityvi. Daug negalvojau, tiesiog važiavau pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės. Žinoma, iš vaikystės buvo užsilikęs romantiškas indėnų mitas, kažkur sąmonėje šmėkštelėjo ir buvusio dėstytojo, rašytojo Sauliaus Kondroto mintis, kai paklaustas žurnalisto, kaip jis jaučiasi atvykęs į JAV, jis atsakė: „Aš užuodžiu ore daugiau laisvės.“ Tad ir aš norėjau pajusti šią laisvę, išgyventi ją visu savimi.

Sovietmečiu ir pats bandžiau kurti laisvės oazes: daug keliavau Sovietų Sąjungoje, buvau nusibeldęs iki Užpoliarės, Tolimųjų Rytų – visur man buvo smalsu ir įdomu. Atvykęs į Niujorką atradau jame visą pasaulį vienoje vietoje. Įdomiausia tai, kad iš kokių šalių bebūtų čia suvažiavęs žmonės, šiame mieste jie puikiausiai sugyvena ir nesipyksta. Rodos, pats miestas, jo dvasia perkeičia žmones ir jų santykius ir daugelis tampa atviresni kitam, kad ir koks ir iš kur jis bebūtų. Niujorke visiems yra vietos būti savimi ir tai – šio miesto gyvybės ir unikalumo pagrindas.

Dar gyvendamas Lietuvoje nuolatos fotografavau. Kaune su keturiais bičiuliais buvome įkūrę neformalią fotografų grupę, pavadintą „Plėšriųjų sekcija“, kurioje kaip įmanydami maištavome prieš to meto santvarką, visuotinį spaudimą gyventi pagal sovietinio žmogaus principus, galiausiai, prieš tuomet fotografijoje vyravusį romantinį realizmą.

O atvykus į Niujorką jokio spaudimo neliko. Nebuvo prieš ką maištauti ir protestuoti. Galėjau gyventi kaip tik noriu. Tad ką daryti, kaip fotografuoti? Juk visi atvirukai jau padaryti, mieste tūkstančiai gabių, talentingų menininkų, kuriančių įdomiausius, savitus pasaulius... Kaip čia būti savimi, kaip atrasti savo vietą? Atsakymas atėjo pamažu.

Pirmus metus montavau langus, dirbdamas šį darbą aš kasdien atsidurdavau vis kitame Niujorko rajone, kituose namuose, naujoje aplinkoje, tarp naujų žmonių ir naujuose dialoguose. Tai buvo be galo įdomi ir praturtinusi patirtis, suteikusi galimybę pažinti miestą nuo pačių mažiausių jo dalelių – kasdienių žmonių būstų.

Po metų aš atsidūriau pas Joną Meką ir tokiu būdu jis bei jo aplinka tapo mano paties gyvenimo dalimi, mano Niujorku. Čia susipažinau su smagia spalvingų asmenybių kompanija, kuri vienaip ar kitaip veikė ir mano mąstymą bei matymą. Šitaip man atsivėrė visiškai kiti pasauliai. Ir nors aš ir toliau „grojau tomis pačiomis natomis“, „rašiau tuos pačius žodžius“, tačiau tai jau buvo kitaip. Tad visose mano Niujorko fotografijose yra ir dalis šių žmonių istorijų, žodžių, patirčių, kūrybos bei jausmų.

Iš J.Meko išmokau pasaulį patirti kaip duotybę, kaip dovaną. Jis niekada nesakydavo – „aš kuriu“, o tik „filmuoju“, „rašau“, nes viskas jau ir be tavęs yra sukurta, tereikia tai pamatyti ir „užrašyti“ savo paties kalba. Bedirbant J.Meko „Antologijoje“ ir darant filmams plakatus, norėdavosi daug ką išlaužti iš piršto, padaryti kaip įmanoma mandriau. O jis nuramindavo mane sakydamas: „Nekomplikuok visko, tiesiog padaryk plakatą.“ Šitaip J.Mekas „nusuko“ mano seną galvą ir jos vietoje palengva išaugo nauja.

Šitaip dienoraštinis kasdienybės fotografavimas tapo ir mano paties santykio su šia tikrove išraiška. Visiškai nesvarbu, kuo fotografuoji, koks yra tikslas ar procesas – svarbiausia yra kompanija... Kai kurioje nors savo veikloje imame ieškoti prasmės, tai mus iškart paverčia susireikšminusiais ir nelaimingais. Galima šitaip daužyti galvą į sieną ir ant viso pasaulio šaukti, kad jis yra neteisingas. Bet galima elgtis ir paprasčiau, nekomplikuoti reikalų – viskas yra prieš tavo nosį, tik eik ir daryk, ką moki, gyvenk, dalinkis tuo ir būk laimingas.

Štai ir viskas. Štai ir nieko.

Nuotraukos Arūno Kulikausko

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė