Fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas. Sukurti peizažą – atsispirti banalybei

1972 metais atėjęs į profesionaliąją fotografiją, pradžioje Stanislovas Žvirgždas, kaip ir daugelis to meto autorių, daugiausia dirbo kaip reportažistas. Tačiau netrukus jis pasuko į peizažų bei miestovaizdžių fotografiją, tapdamas vienu ryškiausiu šių žanrų kūrėjų Lietuvoje.

Jo darbus fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis yra apibūdinęs kaip fotonoveles, kurias gali perskaityti bet kurio pasaulio krašto žmogus. Tačiau drauge „tai be galo lietuviška, atminties gelmes sujaudinanti patirtis. <...> Tai ir filosofiniai apmąstymai, ir vaikystės prisiminimai, nostalgija, ir miesto kaimynystėje keistai tarpstantis gamtos pasaulis“ – rašė S.Valiulis.

Be abejo, peizažas – labiausiai į banalybę linkęs ir daugiausia tiražuojamas žanras. Ypač fotografijoje ir ypač šiomis dienomis. Į tai fotomenininkas S.Žvirgždas atsako: „Kaip žanras, peizažas išskirtinis ir tuo, kad jame nėra nei istorijos, nei pasakojimo, todėl čia svarbiausia yra įspūdis, emocija, kurią žiūrovui sužadina pats vaizdas. Tai daugiau intuityvus jausmas, kuris priverčia stabtelėti ir grožėtis prieš akis atsiveriančiu kraštovaizdžiu.“

Nuo Kaukų (Obelynės ) piliakalnio. Alytaus r. 2015
Bokštai. Vilnius. 2018
Sartų ežeras nuo Kriaunų apžvalgos bokšto. Baršėnai. Rokiškio r. 2014

Dažnai girdžiu sakant – peizažas lengviausias fotografijos žanras. Manau, kad peizažas yra toks pat nelengvas kaip ir portretas, reportažas ar kuris kitas. Mano giliu įsitikinimu, peizažas – Kūrėjo palaimintas sielos būvis. Jeigu bet kuriame fotografijos žanre tik fiksuosime matomą vaizdą, o ne kursime atvaizdą, vargu ar turėsime gerą fotografiją.

Žymiausias Vilniaus fotografas Janas Bułhakas visus ragino fotografuoti širdimi, o aš dar pridurčiau – ir galva, nes fotoaparatas tėra tik priemonė vaizdui užfiksuoti. Peizažo fotografavimas tik iš dalies planuojamas procesas: į kur nuvykti, kokį orą pasirinkti, kokį objektą užfiksuoti. Visa kita labai priklauso nuo atsitiktinumo, sėkmės, fotografo patirties. Fotografijoje receptų nėra ir negali būti, priešingu atveju, pasinaudojęs receptais, bet kas galėtų sukurti meninį vaizdą. Be to, fotografijoje nėra blogo oro, yra tik blogi fotografai.

Gariūnai. Vilnius. 2012
Vilnius žiemą. 2018
Pavasais. Pabartupis. Kauno r. 2016

Žmogus – gamtos kūdikis. Jis nuo pat sutvėrimo visą laiką gyveno gamtos prieglobstyje, naudojosi jos vaisiais. Dabar užsisklendęs akmeninėse džiunglėse – miestuose – jis tik retkarčiais laisvalaikiu apsilanko gamtoje, o likusį laiką praleidžia miesto mūrų apsuptyje. Gal todėl mūsų dienų menininkų akys vis dažniau ieško neliesto, pirmapradžio, egzotiško peizažo, fiksuoja nuostabias akimirkas ir suteikia atgają miestiečių akims. Nebūtina vykti į egzotiškus kraštus, stebėti raudoniu tviskančių saulėlydžių, kopti į aukštus debesis remiančius kalnus, plaukti didžiosiomis pasaulio upėmis, kai nepakartojamas grožybes turime čia pat – savame krašte.

Žiemos rytas prie Nemuno. Žemoji Panemunė. Šakių r. 2015
Vilnius. 2011
Merkio santaka su Nemunu. Merkinė. 2014
Čepkelių raistas. Varėnos r. 2015

Peizažinėje fotografijoje vaizdas nepaprastai glaudžiai susijęs su laiku. Turiu galvoje metų laiką, paros laiką, akimirkos laiką. Fotografija – sustabdytų akimirkų menas, tad fotografo uždavinys pajausti tikrąją akimirką ir ją sustabdyti, užfiksuoti. Ištęstas vaizdas – matymo būdas. Visa tai primena rytietiškos tapybos ritinėlius. Panoraminius peizažus taip ir reikėtų „skaityti“, palengva atvyniojant po gabaliuką, o vėliau visą jau išvyniotą vaizdą sujungti į vieną visumą. Fotografas, kuriantis panoramas, vaizdą suvokia kaip vientisą erdvės ir laiko atkarpą, stengiasi jį sukoncentruoti vienoje plokštumoje, o pasitelkęs formą ir apšvietimą sukuria nuotaiką, nes nuotaika peizaže yra svarbiausias dalykas.

Mūsų dienomis banalybės fotografijoje yra nepaprastai daug. Bėda, kad peizažo, o ir kituose fotografijos žanruose, paprasčiausiai tik fiksuojama, o ne kuriama. Kūrybai pirmiausia reikia pajautos, gebėjimo užčiuopti tiek paties fotografo, tiek ir vaizdo nuotaiką. Jei to nėra, lieka tik banalus atvirukas be jokio noro ir pastangos pamatyti ką nors daugiau.

Alytaus piliakalnis. Alytus. 2015
Lazdynų Pelėdos sodybos parkas. Paragiai. Akmenės r. 2012
Pirmas sniegas. Vilnius. 2011
Dubysa pavasarį. Ariogala. 2012

Man ne kartą ir fotomenininkai, ir žiūrovai yra sakę, kad nufotografuoti peizažą yra paprasta. Atremdavau, kad tokia nuomonė yra klaidinga, nes meninėje fotografijoje nėra lengvų žanrų. Neužtenka vien būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, reikia sulaukti „lemiamo momento“ ir spėti laiku jį pagauti, visada reikia kažko daugiau – įgimto talento.

Tikiu, kad geriausia malda gamtos ir viso, kas gyva, Kūrėjui yra tylėjimas, kuris, anot indėnų, taip pat gali būti maldos dalis. Fotografuojant peizažą mane užburia gamtos didybė, rimtis ir tyla, viskas suvokiama be žodžių. Tik tą akimirką gimsta meno kūrinys – pradžioje tavo galvoje ir širdyje, o po to tie pojūčiai užfiksuojami fotojuostoje ar skaitmeninėje laikmenoje.

Rytas prie marių. Nida. 2015
Senamiestis. Vilnius. 2010
Nemuno pakrantė netoli Raudondvario. Kauno r. 2013

Kartais galvoju, kodėl fotografuoju lietuviškus peizažus, kodėl nevažiuoju svetur ir nesižaviu pasaulio stebuklais? Atsakymą aptikau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje. Iškilus menininkas rašė: „O ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nei kaskadų ūžiančių, pažvelk tik aplink! – koks graudus paprastumas tame reginyje. Laukas kaip didelis šilkinis kilimas su tamsiai ir šviesiai žaliais langeliais; per lauką juokingai vingiuoja kelias ir pranyksta kažkur grioviuose; palei kelią kryžius, o šalia jo beržas stovi ir verkia. Toli horizonte mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti.“ Supratau, kad viskas taip paprasta – man nėra nieko gražesnio ir mielesnio už mūsų krašto vaizdus.

Šerpelkė nuo Bilionių piliakalnio. Šilalės r. 2012
Ankstyvas rytas. Ukmergės r. 2014
Nemuno ir Straujos santaka. Merkinė. 2015

Kartais susapnuoju kokį fantastišką peizažą, tačiau kad ir kiek besistengčiau ką nors panašaus realybėje išvysti – nesiseka. Regis, tokių peizažų išvis nebūna. Negalėdamas jų užfiksuoti, kurį laiką kūriau tariamai „realistiškus“ peizažus – montažines fotografijas. Montažuose galima iš daugelio realybės atplaišų, fragmentų ar įvairių detalių sukurti kokį tik pageidauji vaizdą, kad ir patį fantastiškiausią. Keletą kartų fotografuodamas skendinčius ankstyvo ryto rūkuose peizažus esu matęs fantastinių vaizdų – ganykloje besiganančios avys turėjo dvigubus atvaizdus – vienas buvo realus, o kitas atsispindėjo rūke. Vaizdo nesugebėjau užfiksuoti, kol išsitraukiau fotoaparatą – reginys išnyko. Liko tik prisiminimas.

Vilnius žiemą. 2008
Nuo Šatrijos (Pašatrijos) piliakalnio pasižvalgius. Telšių r. 2011
Malūnas prie Vištyčio. Vilkaviškio r. 2016
Vaizdas nuo Balbieriškio atodangos. Prienų r. 2016
Pakruojo dvaro tiltas. Pakruojis. 2014
Rambynas. 2017
Vėjas. Sprūdės piliakalnis. Telšių r. 2011
Čepkelių raistas. Varėnos r. 2015
Vakaro rūkas. Pirčiupis. 2012
Nemunas ties Rambynu. 2017

Nuotraukos Stanislovas Žvirgždas

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė