Raimondas Urbakavičius. Kelionė prie Laptevų jūros – susigrąžinti savo mirusiuosius
1988 metais užgimus Sąjūdžiui, Lietuvoje reguliariai imtos rengti ekspedicijos į lietuvių tremties vietas tolimiausiuose ir atšiauriausiuose Tarybų Sąjungos kraštuose – į Altajų, Komiją, Irkutską, Kazachstaną, Tadžikiją bei kitur. Politinei situacijai tapus kiek liberalesnei, žmonės išsirengė į tose svetimose ir negailestingose žemėse palaidotų savo artimųjų paieškas.
Tai buvo simbolinis, jautrus ir ypatingo ryžtingumo gestas – mes susigrąžiname savo mirusiųjų palaikus, nieko nepaliekame šioje žemėje, kuri niekada taip ir netapo mūsų tėvyne. Visa tai vyko keleri metai iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir Tarybų Sąjungos griūties. Žmonės darė tai, ką jautė turintys padaryti – atgauti tai, kas buvo iš jų atimta. Net jei tai – amžino įšalo žemėje belikę užkasti brangiųjų žmonių kaulai...
Mano pirmoji ekspedicija įvyko 1988 m. spalį į Igarką. Po šios kelionės jaučiau būtinybę dar sykį pasiekti Sibirą ir tai pavyko įgyvendinti 1989 birželio–liepos mėnesių sandūroje, tuose kraštuose kaip tik esant poliarinei dienai. Tuomet aš atsidūriau Lenos deltoje, šalia Arkties vandenyno – būtent į šias vietas 1941 metais buvo išvežti pirmieji lietuviai tremtiniai. Jų, taip pat ir savo pačios, patirtis šiame krašte išsamiausiai aprašė Dalia Grinkevičiūtė knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Nors ir trumpam atvykęs čia beveik po keturių dešimtmečių įsitikinau: Trofimovsko sala buvo viena kraupiausių tremties vietų, nepritaikyta jokiai gyvybei.
Mūsų ekspediciją sudarė trys grupės. Didžioji žmonių dalis kaip tik ir buvo atvykę ieškoti savo artimųjų palaikų tremtinių kapinėse. Daugelis jų patys buvo išgyvenę šį siaubą ir, matyt, davę pažadą artimiesiems niekada jų nepalikti šioje vietoje. Tokiu būdu aš pats tapau ne tik fotografu, įamžinančiu buvusias tremties vietas, atšiaurų kraštovaizdį, bet ir ekshumacijos liudininku bei šių palaikų kelionės atgal į Lietuvą dokumentuotoju.
Nors visa tai ir vyko vasarą, tačiau nepaprastai sunkiomis Šiaurės sąlygomis. Tundros žemė – tai vėjo pustomas smėlis, atšylantis trumpos vasaros laikotarpiu. Tačiau metro gylyje – amžinas įšalas, amžina žiema... Tit-Ary kapinėse darbuotis tekdavo kirtikliais, kol būdavo pasiekiami palaikai. Įdomiausia tai, kad tokiomis sąlygomis palaidoti kūnai tartum užsikonservuodavo: juos iškasus galėjai matyti ir rūbų fragmentus, ir plaukus, ir kūno audinius.
Palaikai iš pradžių būdavo perdedami į medinius karstus ir čia pat vietoje – į cinkuotas dėžes, kurios būdavo sandariai užlituojamos ir gabenamos į Tiksi miestą, o iš jo – kariniais transporto lėktuvais – į Lietuvą. Čia jų jau laukė tūkstantinės minios su trispalvėmis. Tremtinių palaikų susigrąžinimas, jų sutiktuvės ir perlaidojimas gimtojoje žemėje – nepamirštama mūsų Atgimimo, mūsų Dainuojamosios revoliucijos istorijos dalis.
Nuotraukos Raimondas Urbakavičius
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė