Fotografo Igno Algirdo Stanio kolekcijoje – šimtas Mūzos veidų

Mano pažintis su fotografija prasidėjo maždaug septyniolikos. Tuomet su klasės draugu eidavome į miestą – jis pasiimdavo fotoaparatą, o aš bandydavau įsikūnyti į įvairius personažus – poetą, valkatą, menininką. Šitaip žaidžiau savotišką teatrą, o jis – fotografiją. Vis dėlto jau tuomet man labai įstrigo pats fotografavimo procesas, todėl būdamas devyniolikos nusipirkau pirmąjį fotoaparatą ir ėmiau gan intensyviai pats fotografuoti.

Tiesa, savo gyvenimą tuomet siejau su teatru – kelis kartus stojau mokytis į aktorinį, tačiau nesėkmingai. Tad ilgainiui, visai neplanuotai, fotografija tapo mano kūrybine raiška ir keliu. O teatrą, įvairias mizanscenas bei scenografijas ėmiau matyti savo kasdienybėje, mieste ir visur, kur tik pasirodo žmonės – personažai šio gyvenimo scenoje.

Mano fotografijos ašis – žmonės bei jų portretai. Visa kita – miestovaizdžiai, gamta, architektūra, interjeras tarnauja geriau pažinti ir atskleisti žmogaus – žinomo menininko, nepažįstamo miestiečio, artimo bičiulio ar mylimosios – vidinį pasaulį ir jo unikalumą. Todėl fotoaparatas – tai įrankis susitikti su žmonėmis, bendrauti su jais ir juos geriau pažinti.

Fotografuoti stengiuosi kasdien – tokia savidisciplina leidžia nepamesti savojo kelio, išlaikyti pastabumo ir matymo įgūdį. Tai pavadinčiau savo gyvenimo fragmentais, pasakojimais apie sutiktus žmones ir jų istorijas, mažus įvykius ir nebūtinai reikšmingus kasdienybės atsitikimus.

Kadangi neturiu vientiso braižo ar stilistikos, mėgaujuosi kurdamas tiek klasikinius portretus, tiek eksperimentus ar net psichodeliką. Man svarbu padaryti kadrą, kuris, visų pirma, nustebintų mane patį, tokį, kokio iki šiol nebuvau padaręs. O dar geriau – kokio niekur nesu matęs. Šie du kriterijai kūryboje man ir yra svarbiausi.

Ciklą „Meistras ir Mūza“ pradėjau kurti tik sutikęs Ainą – prieš dvejus su puse metų – ir ji tapo mylimąja, drauge ir mūza. Buvo laikas, kai fotografavau tik ją – mano pilnatvei ir džiaugsmui jos visiškai pakako. Štai kodėl ši serija tokia intymi ir kasdieniška, psichodelinė ir buitiška vienu metu. Ją net galima įvardyti šeimos albumu, tačiau su išlyga, kad mano siekis – ne dokumentuoti mūsų gyvenimą, bet kalbėti meno kalba.

Serijos pavadinimas – tai parafrazė bei pratęsimas to, kas man asmeniškai brangu ir jau seniai yra tapę įkvėpimo šaltiniu. Žinoma, kalbu apie Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“ bei fotografą Vitą Luckų, kurio portretą savo dokumentinėje juostoje „Meistras ir Tatjana“ rekonstravo režisierė Giedrė Žickytė. Kaip ir šiuose dviejuose kūriniuose, mano serija, visų pirma, tai pasakojimas apie vyrą ir moterį, apie meilę – centrinę kūrybos temą. Kartu tai ir panašių motyvų bei patirčių, slypinčių kiekvienoje santykių istorijoje, savita interpretacija bei vizualus atspindys.

Mūza – tai tik vienas iš gausybės jos atvaizdų bei pavidalų. Išties ji – daugialypė ir daugiaveidė, todėl man įdomu atrasti joje slypinčius skirtingus įsikūnijimus ir bruožus. Stengiuosi neprisirišti prie vieno įvaizdžio, o pamatyti tai, kokia ji gali būti, kokiais pavidalais apsireikšti. Kartais ji pasirodo labai archajiška, lyg iš kitos kultūros ar laiko. Kartais jos pavidalas įgauna indėnės bruožų, kartais – senovės egiptietės ar japonės. Jos neįmanoma charakterizuoti standartiniais bruožais, nes ji taki, keičianti pavidalus bei įvaizdžius. Ir šis paslaptingumas, nenuspėjamumas yra tai, kas mane joje žavi ir traukia. Kaip meno kūrinys, kurį skirtingu laiku gali pamatyti vis naujai.

Nuotraukos Ignas Algirdas Stanys

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė