Milda Drazdauskaitė. Nuotraukos atminčiai ir kiti pasipozavimai
Multimedija parengta įgyvendinant bendrą 15min ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Fotografė Milda Drazdauskaitė (1951–2019) debiutavo 1978 metais Respublikos jaunųjų fotomenininkų parodoje ir daugiau nei dešimtmetį, iki pat 1990 m., dirbo laborante Lietuvos fotomeno draugijoje. Savo kūryba ji pateko į savotišką tarpinę būseną tarp klasikų ir modernistų, tarp humanistų ir „nuobodulio“ kartos kūrėjų.
Nors ji daugiausia fotografavo žmones ir šia prasme galėtų būti priskirta klasikinei Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijai, tačiau M.Drazdauskaitės vizualinė estetika gerokai skiriasi nuo Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus ar Aleksandro Macijausko darbų.
Žinoma, negalima teigti, kad klasikų dėmesio centre buvo išimtinai gražūs žmonės ir tokiu būdu jie skleidė tiems laikams būtinąjį optimizmą. Rakauskas – taip, tačiau Sutkui rūpėjo ir nuskurę, liūdno žvilgsnio kaimo žmonės, Macijauskas nevengė ironijos ir drastiškų sugretinimų, Kunčius savo darbuose rodė toli gražu ne tik šventišką, bet ir kasdienišką to meto tikrovę. Kiek vėliau šių fotografų gretas papildęs Romualdas Požerskis labai natūraliai pratęsė pirmeivių kelią bei estetiką, o Virgilijus Šonta pasuko kiek kitokiu keliu.
M.Drazdauskaitė, iš pirmo žvilgsnio, rodos, taip pat fotografavo tuos pačius kaimo žmones. Net ir jos atskleidžiamos vizualios šių personažų istorijos yra artimos klasikiniam pasakojimui ir apie skurdžią buitį, nepriteklių, naivumą, gyvenimo dramatizmą ar skausmą. Tačiau kartu jos darbuose viskas gerokai kitaip. Šis „kitaip“ ir yra didžioji M.Drazdauskaitės mįslė.
Jos kitoniškumas, visų pirma, slypi santykyje su žmonėmis: didžioji dalis nuotraukų sukurta žmonėms pozuojant, tai yra jie žino, kad yra fotografuojami, ir tokiu būdu dalyvauja savotiškame M.Drazdauskaitės performanse. Pati fotografė labai sąmoningai kuria šitokį vaizdą, o ne imituoja atsitiktinai pagautą akimirką bei užfiksuotą gyvenimo tiesą. Šiame personažų pasirodyme yra daug žaismės, kūrybinio polėkio ir ironijos. Užtenka prisiminti nuotrauką su kiaule, kurioje yra ir pati fotografė. Šioje scenoje niekas – nei ji pati, nei bobulė, nei kiaulė – nėra išskirtinis, svarbiausia yra pati visuma. Nors fotografijose galima pajusti pašaipą ir ironiją, tačiau patys personažai sutinka su tokiu vaidmeniu ir jiems tai net patinka.
Stebina ir tai, kad M.Drazdauskaitės personažų visiškai neveikia laikas. Tiek žvelgiant į žmones, užfiksuotus 1978, tiek ir 1998 metais, rodos, niekas jų gyvenime taip ir nepasikeitė. Žinoma, pati fotografė labai sąmoningai rinkosi tam tikrus tipus, tačiau tokiu būdu ji sukūrė, o gal tik patvirtino, konservatyvaus kaimo gyvenimo įvaizdį, kur viskas visada yra lygiai taip pat.
Tam tikra prasme M.Drazdauskaitė gali būti lyginama su pasauline garsenybe Diane Arbus ir jos keistais pozuojančiais personažais. Tiesa, ši menininkė žengia gerokai toliau nei M.Drazdauskaitė – jos žmonės – keistumų, kitoniškumų rinkinys, tartum išlindę iš alternatyvaus, įprastai nematomo pasaulio. Maža to, pati autorė į juos žvelgia iš aukšto ir tokiu būdu tarp jų ir savęs sukuria atstumą.
Tuo tarpu žiūrint į M.Drazdauskaitės darbuose įamžintus personažus, galima pasijausti tokiu pat, kaip ir jie – jų kasdienybės žmogiškoji drama tampa ir paties žiūrovo dalimi. Pati fotografė yra pasakojusi, kad į žmones reaguodavo labai spontaniškai ir savo personažus rinkdavosi visiškai intuityviai. Jai buvo svetimi vizualūs triukai ir efektai, todėl vaizdo akcentu jai tapdavo niekuo neišskirtinė kasdienybė, rutina, pabrėžtinai neiškilmingi įvykiai. Net jos vestuvių ar laidotuvių fotografijose nėra jokios kulminacijos: viskas čia pakankamai kasdieniška ir net savaip nuobodu. Pats fotografavimasis autorei bei jos personažams yra įvykis ir to visiškai pakanka istorijai užfiksuoti.
Žvelgiant į M.Drazdauskaitės kūrybinį palikimą akivaizdu tai, kad visos jos fotografijos yra pavieniai kadrai, kurie netampa didžiulio, nuoseklaus pasakojimo dalimi. Nors ir turėjo gerą akį ir sugebėjo taikliai „pagauti“ fotografinį įvykį, tačiau per savo gyvenimą dirbo nedaug – tai daugiausia nulėmė jos gyvenimo būdas – todėl ir jos kūrybinis palikimas nėra gausus. Kita vertus, tai galima traktuoti kaip sąmoningą ir konceptualų autorės pasirinkimą dirbti išimtinai su „lemiamais momentais“ ir kurti pavienius, atskirus, nepagrąžintus, tačiau unikalius kadrus.
Nuotraukos Milda Drazdauskaitė
(iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos fondų)
Tekstą pagal Agnės Narušytės pasakojimą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė