Audrius Balčėtis – fotografas, kuris kolekcionuoja akvedukus
Kaip ir daugelis mano amžininkų, fotografuoti pradėjau jaunystėje pačia paprasčiausia „Smena“. Pats ir spausdinau nuotraukas, deja, iš to laiko negaliu pasigirti nė vienu bent kažko vertu darbu – viskas per laiką išsimėtė ir kažkur pradingo. Tuo metu gyvendamas Panevėžyje mokiausi dailės mokykloje, joje gavau dailės istorijos bei kompozicijos pagrindus. Šitaip vienu metu lygiagrečiai ir piešiau, ir fotografavau. Ir nors po mokyklos dailė liko nuošaly, tačiau fotoaparatą visada laikiau po ranka.
Vėlesnės mano studijos ir darbas nieko bendra neturėjo su menais, tačiau visa tai ilgainiui atvedė prie šiuo metu pagrindinės mano fotografijų temos – akvedukų – vandens kelių. Kauno politechnikos institute baigiau statybos inžineriją ir kurį laiką dirbau prie namų statybos. Tačiau ilgainiui mano veikla pakrypo į vandentiekio vedimą į namus, kaimus ir gyvenvietes. Štai kodėl galiausiai mane taip patraukė senieji akvedukai – tai buvo ta pati tema, su kuria aš ir pats dirbau. Tiesa, šiuo atveju, tai buvo ne vamzdžiai po žemėmis, kaip yra dabar, bet įspūdingos inžinerijos ir architektūros statiniai, pradėti kurti prieš kelis tūkstančius metų ir funkcionavę net kelis amžius.
2012 metais su žmona nuvykome į Ispaniją ir aš sugalvojau apžiūrėti netoli Madrido išlikusį įspūdingą Segovijos akveduką. Pamaniau – pasidarysiu keletą nuotraukų ir turėsiu ką namuose ant sienos pasikabinti. Tąkart iš visų pusių apžiūrėjau šį statinį ir pasidariau daugiau nei du tūkstančius kadrų. Grįžęs į Lietuvą atsirinkau vieną nuotrauką, atsispausdinau ir, kaip žadėjau, pasikabinau ant sienos. Kadras tikrai buvo vykęs – ne vienas fotografas jį įvertino, tad ir pats džiaugiausi. O netrukus supratau, kad namuose yra ir daugiau tuščių sienų...
Šitaip neplanuotai įnikau į šią temą ir ėmiau nuosekliai domėtis akvedukų istorijomis, ieškoti jų išlikusių skirtinguose kraštuose. Ilgainiui net savo atostogų kryptis ėmiau derinti pagal šalis ir miestus, kur tebėra šie į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtraukti unikalūs ir kvapą gniaužiantys objektai.
Šių dienų Europoje yra išlikę dešimtys senųjų, dar Romos imperijos laikais, taip pat ir gerokai vėlesniais amžiais statytų akvedukų. Jais, nuo aukštumose esančių šaltinių, šimtmečiais tekėjo vanduo, girdęs ir maitinęs ištisus miestus. Kartais, tiesa, atskiras akvedukas būdavo pastatomas vieniems rūmams ar piliai – šitaip yra nutikę su įspūdingo dydžio Kazertos karališkaisiais rūmais Italijoje, kurie savo didybe niekuo nenusileidžia Paryžiaus Luvrui.
Akvedukai driekėsi per slėnius ir kalvas ir buvo išraižę ištisas teritorijas, o jų bendras ilgis siekė penkiasdešimt tūkstančių ar net daugiau kilometrų. Deja, per istorijų audras iki mūsų dienų jų išliko tik nedideli fragmentai. Tačiau tai, kas išlikę, tik patvirtina šių architektūros ir inžinerijos išradimų stebuklą.
Neabejotinai įspūdingiausi yra slėniuose pastatyti akvedukai, kurių aukštis kartais siekia pusšimtį ir net dar daugiau metrų. Jų arkos ir kolonos pribloškia savo simetrija ir tikslumu. Neatsitiktinai savo veikaluose akvedukus yra aprašęs pirmame amžiuje prieš Kristų gyvenęs Senovės Romos architektas ir inžinierius Markas Vitruvijus Polijus, kurio vardas geriausiai žinomas iš Leonardo da Vinčio simetrinio žmogaus piešinio, pavadinto šio žymaus architekto garbei – Vitruvijaus žmogus.
Per dešimtmetį apvažiavau ne vieną šalį: Ispaniją, Italiją, Prancūziją, Portugaliją, Graikiją, Kiprą, Kroatiją, Juodkalniją, Makedoniją, Izraelį, kur nufotografavau apie dvidešimt skirtingų akvedukų. Vien Romoje jų radau keturis. Tiesa, vienintelį veikiantį akveduką kol kas mačiau tik Maroke. Ir tai, vanduo čia jau teka vamzdžiu. Nepaisant to, galima tvirtinti, kad iki šiol šis akvedukas atlieka savo funkciją ir tebėra tikrasis vandens kelias.
Beje, turbūt mažai kas žino, tačiau Lietuvoje taip pat turime vieną akveduką. Jį 1930 metais Grigiškėse pastatė popieriaus fabriko savininkas Grigas Kurecas. Mažuoju kanalu vanduo tekėjo į fabriką ir buvo naudojamas popieriaus gamybai, o didžiojo kanalo vanduo buvo skirtas vietinei hidroelektrinei. Nors šiuo metu pirminės savo funkcijos akvedukas nebeatlieka, tačiau nuo 1997 metų jis yra paskelbtas istoriniu, technologiniu ir architektūriniu paminklu ir yra įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą.
Fotografuodamas akvedukus, visų pirma, stengiuosi parodyti architektūrinę jų didybę. Neretai tam atskleisti „panaudoju“ žmogaus figūrą – tuomet kaipmat tampa akivaizdus išlikusio statinio mastelis. Taip pat man svarbus ir šviesos bei šešėlių žaismas, aplinka ir peizažas, galų gale, pati vaizdo estetika.
Šiais metais jau esu susiplanavęs keliones į Prancūziją bei Graikijos salas, kur, kiek man žinoma, tebėra išlikę keli akvedukai. Spėju, kad Europoje bei aplinkiniuose kraštuose yra dar bent kelios dešimtys mano nefotografuotų šios paskirties statinių, tad per kitą dešimtmetį viliuosi pavyks išfotografuoti visus ir gal net tapti pirmuoju fotografu pasaulyje, surinkusiu visą akvedukų kolekciją.
Nuotraukos Audrius Balčėtis
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė