Vidmantas Balkūnas. Sveiki atvykę į Mažąjį Afganistaną, arba Gyvenimas ir mirtis tabore

Vilniaus Čigonų, arba dar kitaip vadinamas Kirtimų, taboras šioje vietoje žinomas dar iki Antrojo pasaulinio karo. Pradžioje romai čia apsistodavo tik žiemai, o šiltuoju metų laikų klajodavo po Lietuvą. Stalinui uždraudus klajoklišką gyvenimo būdą visoje Sovietų Sąjungoje, Vilniaus taboras tapo sėslus ir čia pradėta gyventi ištisus metus.

Netrukus žmonės čia pasistatė namus, pasisodino daržus bei sodus. Savo aukso amžių taboras pasiekė XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tai buvo tikros čigoniškos kultūros gyvenvietė, su savo teismais, laužais, tradicijomis ir papročiais.

Situacija radikaliai pradėjo keistis Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Iki tol stipriai teisėsaugos ir kitų institucijų prižiūrėtą gyvenvietę naujoji valdžia tiesiog pamiršo – šalis tuo metu turėjo daug didesnių iššūkių, į kuriuos ir buvo sutelktas visas dėmesys.

Tuo tarpu vietiniai pradėjo „daryti biznį“ – perpardavinėti pilstuką. Kadangi niekas į tai nekreipė dėmesio, netrukus atsirado ir pirmosios aguonos bei galvučių pardavinėjimas. Ir dėl to niekas nesureagavo. Toliau sekė jau pagaminta „šyrkė“.

Teisėsaugos nestabdomi narkotikų prekeiviai įsisiūbavo ir netrukus įvyko esminis lūžis – prasidėjo prekyba heroinu. Tai nulėmė ganą trumpą, turtingą, bet tuo pat metu pražūtingą laikotarpį, kurio pabaigoje taboras buvo tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Fotografijų serija kurta 2008–2020 m. laikotarpiu. Pavadinimas „Mažasis Afganistanas“ kilo po vieno naktinio reido su policija. Vienas iš pareigūnų tada ištarė: „Tai tartum mažasis Afganistanas. Daug kovojam, tačiau tos kovos niekada neįmanoma laimėti. Prekyba narkotikai buvo yra ir bus.“

Heroinas tapo pražūtimi šimtams žmonių. Kartais per savaitę tabore arba šalia jo būdavo aptinkama po kelis mirusius žmones. Kai kuriuos besivaduojančius mirtimi dar spėdavo išgelbėti medikai. Tačiau dažniausia heroino vartotojo kelio pabaiga tapdavo prišnerkštos gyvenvietės pamiškės.

Narkotikų prekybos epopėjos metu tabore gyveno daugiau nei 400 gyventojų. Visi jie buvo oficialiai registruoti vieninteliame bute, kurio savininko tokiu vardu ir pavarde gyventojų registre nebuvo aptikta.

Įsibėgėjus prekybai taboras tapo didžiausiu mažmeniniu heroino tašku Pabaltijo valstybėse. Policijos duomenimis, kasdien čia apsilankydavo daugiau kaip 1000 priklausomybę turinčių žmonių.

Parduodamas heroinas dažniausiai būdavo 15-20 proc. grynumo. Jis buvo skiedžiamas su tirpia arbata, skalbimo milteliais, cukraus pudra ar net žiurkių nuodais

Antrajame XXI a. dešimtmetyje vis dažnesni policijos reidai davė nedaug rezultatų. Už grotų pasodinus vieną prekeivį, jo veiklą tęsdavo kiti. Gyvenimas ėjo ratu – vieni patekdavo už grotų, kiti grįždavo iš ten. Prekybos mastai nemažėjo.

Prasidėjus prekybos narkotikais bumui ėmė nykti čigonų tradicijos, hierarchija ir papročiai. Beveik išnyko vidiniai teismai. Prasidėjo gyvenvietės kultūrinė degradacija. Dalis romų patys įniko į narkotikus.

Beveik visi tabore stovintys namai buvo nelegalūs. Dėl šios priežasties, norėdami turėti elementarius patogumus, pavyzdžiui, elektrą, gyventojai susidurdavo su sunkumais, todėl elektra būdavo vagiama nelegaliai pasijungiant nuo laidų, o žmonės gyveno tiesiog prie žvakių šviesos.

Pasiekus apogėjų prekeiviai siūlė ir papildomų paslaugų. Pavyzdžiui, už atskirą mokestį narkomanas galėjo pasinaudoti „raslabūchos“ kambariuku, kuriame būdavo visos vartojimui reikalingos priemonės, taip pat lova arba fotelis. Čia „susišovęs“ dozę narkomanas galėjo ramiai pabūti „gaudydamas kaifą“. Tai suteikė ir prabangą jaustis saugiai: žmogus žinojo, kad nebus netikėtai užkluptas pareigūnų, kas galėdavo nutikti pamiškėse ar šalia esančiuose griuvėsiuose.

Ieškodami narkotikų policijos pareigūnai naudodavo įvairias priemones, tačiau jei prekeivis neprakalbdavo, šiukšlėse paskendusioje aplinkoje būdavo sunku rasti slėptuves. Neretai narkotikai būdavo tiesiog užkasami pievoje prie namų arba pašiūrėse.

Pareigūnai neturėjo tikslaus taboro žemėlapio. Kadangi namai buvo nelegalūs, jie nebuvo ir išmatuoti bei pažymėti. Norint lengviau orientuotis per operacijas, jiems tekdavo savo rankomis piešti namų planus ir žymėti jų numerius.

Paskutinius porą dešimtmečių tabore gyveno „vergai“. Tai dažniausiai nuo narkotikų priklausantys žmonės, kurie nemokėdavo ar nenorėdavo kitaip prasimanyti pinigų narkotikams, todėl čigonų šeimose dirbdavo elementarius buities darbus – kapodavo malkas, tvarkydavo kambarius, nešdavo šiukšles ir kt. Už tai jie gaudavo maisto ir narkotikų. Nuotraukoje – vergas Artūras. Jis mirė nuo perdozavimo praėjus maždaug dviem savaitėms nuo šios nuotraukos padarymo.

Tabore mirę narkomanai vietiniams gyventojai nekeldavo jokių emocijų. Šalia jų žaisdavo vaikai, moterys šokdavo, o jeigu kas numirdavo jų kieme – patraukdavo į pamiškę. Neretai lavonai pragulėdavo kelias dienas ar savaitę, iki kol būdavo apie tai pranešama policijai. Per tą laiką dažniausiai jiems būdavo numaunami batai ir iškraustomos kišenės.

Intraveniniai narkomanai labai greitai nusirita į patį žemiausią dugną, todėl dažnai jie yra paliekami likimo valiai. Toks visuomenės abejingumas yra gan suprantamas. Tačiau retas suvokia, kad jau po pirmos dozės heroinas sukelia priklausomybę. Nuo tada jau ne žmogus jį valdo, o heroinas žmogų. Tokiems asmenims kaip niekad reikalinga tampa labai rimta artimųjų ir specialistų pagalba. Vis dėlto net ir tai negarantuoja jų pasveikimo.

Siekdama kovoti su narkotikų prekyba tabore, policija įkūrė slaptą padalinį. Šie pareigūnai retai nešiodavo uniformas, jie veikė slapta, dažnai valandų valandas tykodami pamiškėje tarp šiukšlių krūvų, rengdavo netikėtus reidus į narkotikų platintojų namus, darė kratas ir neretai balansuodavo ant teisėtumo ribos. Tačiau be šio pasiaukojamo ir atkaklaus darbo nebūtų buvę įmanoma sunaikinti šio heroino prekybos centro.

Taborą pasiekti galima buvo vos vienu keliu automobiliu arba ateinant geležinkelio bėgiais. Saugodamiesi policijos prekeiviai aplink gyvenvietę išdėstydavo „šucherius“, kurie savo šeimininkus iškart įspėdavo, jeigu tik pamatydavo uniformuotus pareigūnus ar jų automobilį. Tuomet prekyba iškart sustodavo iki tol, kai patrulis išvažiuodavo.

Heroino prekybos aukso amžiumi tabore būdavo atsidarę kioskeliai. Tokie langeliai būdavo įrengiami įprastuose namuose, kuriuose buvo prekiaujama narkotikais. Atėjęs narkomanas pabelsdavo, o išgirdęs atsakymą įkišdavo ranką su pinigais. Viduje esantis prekeivis paruošdavo prekę – reikiamą kiekį „čekių“ (dozių) ir paduodavo atgal. Taip pirkėjas nematydavo pardavėjo  veido, todėl net ir norėdamas negalėjo suteikti jokių žinių pareigūnams.

Namai tabore degdavo dėl keleto priežasčių – natūralių, juos padegdavo patys gyventojai, vėliau tikėdamiesi socialinio būsto ir išmokų, arba padegdavo narkomanai keršydami už parduodamą ypač prastos kokybės heroiną. Tokiu atveju sudegę namai būdavo atstatomi per vieną dvi savaites. Dažniausiai tai darydavo vadinamieji „vergai“.

Visi namai tabore, išskyrus vieną mūrinį bendrabutį, buvo nelegalūs. Tačiau visi jie buvo sužymėti numeriais. Narkotikų pirkėjai ryte viens kitam pranešdavo, kurioje „chatoje“ šiandien prekiaujama „kaifu“ ir kurioje geriausia jo kokybė.

Teritorijoje periodiškai vykdavo netikėti policijos reidai. Jų metu buvo sulaikomi ir apklausiami narkomanai, o tuo pačiu, po ilgo laiko, pradėta rodyti savo galias. Tokiu būdu slaptas policijos padalinys tarp vietinių bei narkomanų užsitarnavo pagarbą, sumišusią su baime.

Policija nenoriai sulaikydavo narkomanus be konkretaus tikslo. Tokį asmenį reikdavo vežti į narkologinį, rašyti tarnybinius pranešimus, pristatyti į areštinę. Tai užtrukdavo kelias valandas, o naudos iš to beveik nebūdavo: baudų valstybei jie nemokėjo, nes niekur nedirbo ir neturėjo iš ko. O vos tik išėję vėl patraukdavo taboro link.

Narkomanų išmintas keliukas pas narkotikų prekeivius. Taboro nebeliko. Užako jau ir šis keliukas. Netrukus čia stovės pramoniniai pastatai. Tačiau problema niekur nedingo. Prekyba heroinu persikėlė ir priemiesčius ir daugiabučių rajonus. Žmonės ir toliau miršta. Tik mes to nebematome.

 

Nuotraukos ir tekstas Vidmantas Balkūnas

Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė