Vizualizuoti pandemiją – Alio Balbieriaus ciklas „Maro metų giesmė“

Apimtas kokios nors vizualinės idėjos ar idėjūkštės, iš pradžių kliaujuosi nuojauta, intuicija, noru kažką kažkaip daryti, o kaip ir ką konkrečiai – nebūtinai dar ir žinau.

Negaliu tiksliai pasakyti, kada figūrų su juodomis viduramžių maro gydytojų kaukėmis vaizdinys atėjo į mano sąmonę ir ten nusėdo. Gal iš kokių seniai skaitytų knygų ar kino filmų, o gal labiau iš senųjų graviūrų apie maro metus. Arba tie paukščiasnapiai žmonės pasąmonėje susisiejo su mano ornitologine patirtimi, ta prarastąja aistra stebėti paukščius bei visa paukštiškąja pasaulio mitologija.

Alis Balbierius. Lauros Vancevičienės nuotr.

Kaukes jau turėjau porą metų prieš kovido pandemiją – jų bei kostiumų atsisiunčiau iš interneto. Kai kurie dalykai buvo niekam tikę, pernelyg karnavaliniai, todėl dalį teko išmesti. Tačiau ir su likusiais tuomet dar nieko nuosekliai nedariau. Tiesa, kartais kaukes vežiodavausi su savimi, pavyzdžiui, į legendinį Nidos fotomenininkų seminarą ar kur kitur. Gal nieko taip ir nebūčiau padaręs, bet, pasirodo, kaukės ir kostiumai tiesiog laukė savo valandos.

Užklupusi pandemija pramušė mano neveikimą. Pirmąsias fotografijas padariau 2021 metų vasarį „pozuojant“ pusbroliui Giedriui Balbieriui. Vėliau daug pozavau pats sau lakstydamas laukais tam tinkamu oru, savaime sukuriančiu niūroką, tamsią atmosferą, plaukiant žiemos ar rudens rūkui, vakaro ar ryto sutemų metu, snyguriuojant, o fotokamerai it paukščiui tupint ant štatyvo ir dirbant savo darbą be fotografo rankų. Tema – juodosios figūros – taip pat diktavo savo sąlygas, prastą apšvietimą ir metų laiką, mat žydint ir žaliuojant vasarai nieko padaryti tinkamo nepavyko.

Šią temą, jaučiu, dar tik įpusėjau – mano galva pilna įvairių reginių, nors tai ir negarantuoja jokios kūrybinės sėkmės. Pavadinimas „Maro metų giesmė“ taip pat kol kas yra sąlyginis, lyg ir negalutinis – man jis susisiejo su kadaise įstrigusiu poezijos mago Sigito Gedos to paties pavadinimo eilėraščiu ir tapo šios serijos motto. Tam tikra prasme „nuplagijavau“ eilėraščio pavadinimą, kurio „gabalėlį“ čia ir pacituosiu:

 

„Išmiręs kraštas, šuliniai užžėlę, priraišioti kadaise gyvuliai

čia buvo, mykia jų šešėliai, grandinės tamsios greit tave apjuos,

nakvok, nakvok – tau šnabžda juodos vėlės, prie šito kelio, šito krašto juodo

tavoji siela žydinti kadais pripuolus buvo...“

 

Sigitas Geda. Iš „Nakties žiedai. Paskyrimų poema Fransua Vijonui“

Nenoriu nieko komentuoti apie galimas šių fotografijų prasmes, asociacijas ir kontekstus – visa tai palieku nuotraukų žiūrinėtojams.

„Maro metų giesmės“ vaizdai viešai rodomi pirmą kartą, vieną kitą fotografiją matė tik kai kurie kolegos. Pirmos dvi parodinės fotografijos atspaustos ir nuo birželio 2 dienos rodomos grupinėje Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos parodoje Biržų pilyje.

Kovido pandemija mums lyg ir priminė, kad jokie maro metai niekada nesibaigia, o tik įgauna naujas formas. Juk tiems, kas bent šiek tiek išmano ekologiją, mes, anot Desmondo Morriso, esam tik „plikosios žmogbeždžionės“ (garsioji knyga „The Naked Ape“, lietuviškas vertimas – „Plikoji žmogbeždžionė“), taip pat pavaldžios gyvūnų populiacijų dėsniams ir svyravimams, kaip, pavyzdžiui, perteklines populiacijas sukuriantys lemingai ar kokie skėriai...

Befotografuojant šią naujausią – vieną iš daugelio serijų – ant mano stalo atsirado ir tokia knyga kaip Jonho Kelly „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“, o su ja ateina poreikis ir kitoms panašios tematikos lektūros paieškoms. Gilinantis į temą norisi ją „aprengti“ istorija – maža ką, gal kada rasis paroda su citatomis ir istoriniais faktais apie marų metus. O kas ten žino – gal ir kitas pandemijas.

Nuotraukos ir tekstas Alis Balbierius

Įgyvendinimas Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė