Julijus Vaicekauskas. Šviesa iš praeities: vaizdo dienoraščiai

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje fotografijos kritikai iš Maskvos atkreipė dėmesį į Lietuvos fotografijos išskirtinumą, pabrėždami, kad tarp skirtingų autorių yra šis tas esmiškai bendro. Kas tai galėjo būti? Vien temomis ar fotografiniais motyvais tai paaiškinti būtų pernelyg paprasta ir siaura.

Daugelis mūsų į fotografiją atėjome iš labai panašios aplinkos – vaikystės kaimuose, gamtos pajautos ir paprastų, kasdienių ūkio darbų. Mūsų laikas buvo palytėtas ir labai panašių patirčių: karo tragedijų ir tremčių, pokario siaubo ir neramumų, baimės ir nežinios, galiausiai, jaunų dienų, kabinantis į gyvenimą mieste jau visiškai naujoje, pasikeitusioje tikrovėje.

Vis dėlto tas „lietuviškumo genas“ niekur nedingo. Jis buvo mūsų savasties, vidinės tikrovės, o tai reiškia – ir matymo – dalimi. Gal todėl, labai natūraliai, savo objektyvą daugelis mūsų nukreipėme į žmogų – senolį, suaugusį, vaiką – tokiu būdu bandydami užčiuopti jo vidinį pasaulį, gelmę, kuri lieka tvirta net ir praūžus baisiausiems laikmečio viesulams. Mus ypač traukė vaikystės aplinka, kaimiška dvasia, pažįstami žmonių bruožai, kuriuose ieškojome prarasto rojaus ženklų.

Štai kodėl anuomet nuolat būdavome kritikuojami už pernelyg dažną gręžiojimąsi į etnografinį kaimą, senovines tradicijas, liaudies kūrybos vaizdavimą. Ir iš tribūnų, ir formuojant parodas, leidžiant, kad ir kuklius, parodų katalogus, buvo klausiama: kur naujasis kaimas, kur socialistinio darbo didvyriai, kur darbo džiaugsmas ir laimingas sovietinis žmogus?

Tačiau kai pasižiūriu į savo to laikotarpio fotoarchyvą, nematau to patoso, „įkvepiančių“ darbo laimėjimams šūkių, agitacinių plakatų ir stendų. Nekilo ranka jų fotografuoti. Važinėjau po Lietuvą, ieškojau to, kas, mano supratimu, gražu, kas gali turėti išliekamąją vertę. Fotografuoju sau, sakydavau. Jei fotografija įdomi, gerai suręsta, ji nedings, anksčiau ar vėliau atras savo vietą ir vertę. Dabar, po šitiek metų, atrodo, kad šis tas ir išliko.

Šiandien, žvelgdamas į ankstyvuosius savo darbus, matau jau ne tik ten užfiksuotą konkretų žmogų ir jo aplinką, bet ir savo paties praeitį. Rodos, kiek čia to laiko praėjo, o daug kas jau pamiršta, tapę istorija… Ir dabar čia netikėtai atrandu tai, ką jau pats buvau primiršęs. Įdomu pastebėti, kas anuomet mane domino nufotografuoti, kas traukė žvilgsnį, nors šiandien gal jau ir pamiršau, kodėl. Štai taip fotografija ir tampa galimybe susitikti ne tik su praėjusiu laiku, bet ir su buvusiu savimi. Pabandžius išeliminuoti fotografiją iš gyvenimo – koks pilkas, skurdus ir nepakeliamai sunkus pasidarytų mus supantis pasaulis...

Karvių banda, 1977 m.
Komanda, 1975 m.
Jaunuoliai ir motociklas, 1980 m.
Ant akmens, 1976 m.
Išsiskyrimas, 1971 m.
Takas prie Kernavės piliakalnių, 1978 m.
Takas prie Kernavės piliakalnio, 1978 m.
Mergaitės portretas, 1970 m.
Pagyvenęs vyriškis artojų lauke, 1978 m.
Berniukai prie sienos, 1978 m.
Bufete, 1970 m.
Vyras su karučiu, 1970 m.
Nuo Šatrijos kalno, 1975 m.
Dvi vištelės, 1968 m.
Pas močiutę kaime, 1974 m.
Su tėčiu, 1973 m.
Vakaras Merkinėje, 1978 m.
Vyras su arkliais, 1977 m.
Vyras vežime, 1970 m.
Ruoša kaime, 1970 m.
Paslaptis, 1975 m.
Viečiūnų kaimo vaikai, 1979 m.
Nuo Šatrijos kalno, 1974 m.
Prie fontano, 1975 m.
Čižiūnų kaimo gyventojas, 1977 m.
Portretas, apie 1977 m.
Broliai, 1977 m.
Vaikų piešinių konkursas Panevėžyje, 1978 m.
Salų kaimas, 1976 m.
Žemdirbio portretas, 1977 m.
Žiūrovai, 1978 m.
Senolio portretas, apie 1978 m.
Vidudienis Grūto kaime, 1977 m.

Tekstas ir nuotraukos Julijus Vaicekauskas

Vadyba Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė