Juliaus Aleknos vaizdo dienoraščiai: „Mūsų gyvenimai – tai prabėgančių akimirkų visuma“
Prieš penkis dešimtmečius į fotografiją mane atvedė latvių fotografai. Ir tai nutiko per... sportą. Suprantama, anuomet nebuvo nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, nei tiek skirtingų ir įdomiausių veiklų, kaip yra dabar. Štai kodėl didžioji dalis mano pažįstamų užsiėmė portu. Iš pradžių mėgėjiškai, vėliau ir rimčiau, o kai kurie net ir profesionaliai.
Tarp sportuojančių buvo ir mano vyresnysis pusbrolis. Sykį jis dalyvavo turnyre Rygoje, kur dovanų gavo latvių fotografų albumėlį. Kiek pamenu, ten buvo publikuoti keturių autorių darbai. Tačiau per laiką išsaugojau tik vieno jų pavardę – Gunārs Binde. Šios fotografijos pribloškė mane savo poveikiu – aš negalėjau suprasti, kas yra tai, kas taip sujaudino. Juk aplinkui buvo draugų, kurie fotografavo, spausdino nuotraukas, bet čia aš pirmą kartą susidūriau su emociniu fotografijos vaizdo poveikiu man asmeniškai. Šitaip iškilo esminis klausimas: ką reikia daryti, kad sukurčiau emociškai paveikią fotografiją?
Tas laikas sutapo ir su fotografijos Lietuvoje iškilimu bei jos kova už teisę būti lygiagrečiai šalia visų kitų menų. Ši banga atnešė daugiau publikacijų apie fotografiją, taip pat nuotraukų žurnaluose bei albumuose. Tuomet aš labai nuosekliai sekiau ir gaudžiau visą informaciją, visas publikacijas, kurios man tik buvo pasiekiamos provincijoje, ir šitaip neakivaizdžiai susipažinau su daugeliu to meto Lietuvos fotografijos meistrų. Visa tai vyko apie 1972-uosius, man mokantis aštuntoje bei vyresnėse klasėse.
Nors mano tėvas taip pat turėjo fotoaparatą ir net didintuvą, tačiau kaip į fotoaparatą įdėti juostelę, nustatyti reikiamus parametrus, o paskui ryškinti bei spausdinti fotografijas mane pamokė kaimynas mokytojas gimtajame Subačiuje. Vis dėlto, nuo pat pradžių esminis mano tikslas buvo ne fotografijos technologija, bet emocinis vaizdo poveikis. Taip aš ir pradėjau fotografuoti, pagal savo amžių, intelektines galimybes bei patirtį, bandydamas „pagauti“ akimirkas, kurias žiūrovas galėtų pratęsti iki begalybės.
Kas turi būti fotografiniame vaizde, kad jis darytų poveikį? Daugybė dalykų – kompozicija ir šviesa, pats įvykis bei nuotaika, kurie suteikia prasmę bei emocinį krūvį statiškam, o mano atveju juodai baltam vaizdui. Tačiau esminis dalykas – gyvenimas, kurį matau už objektyvo, turi būti tikras. Net jei vaizdas yra surežisuotas, panašiai kaip teatre, žiūrovas turi patikėti jo realumu. O būtent tai ir sukuria jo vidinė patirtis – jei vaizdas daro poveikį, žiūrovui jis ir tampa tikras.
Mane patį labiausiai domina reportažinė fotografija. Fotografuoju tai, ką matau, kas, visų pirma, man pačiam atrodo prasminga, vertinga ir svarbu. Tik labai trumpą laiką iš fotografijos valgiau duoną – tuo metu dirbau Kupiškio laikraščio fotokorespondentu. Tačiau visą gyvenimą tai išliko esminiu mano hobiu ir būdu pažinti savo laiką bei žmones.
Savo fotografavimą galėčiau įvardyti kaip vaizdo dienoraštį – fiksuoju tai, kur atsiduriu, ką pamatau, su kuo susitinku. Didžioji dalis nufotografuotų žmonių buvo ir yra mano pažįstami, todėl lengviau prie jų prieiti, tapti nematomu – fotografui su kamera, norint „pagauti“ tą tikrąją akimirką, tai yra labai svarbu. Juk visos šios prabgančios susitikimų ir santykių akimirkos bei jų visuma kaip tik ir sudaro šį subjektyvų laiką, kurį ir vadiname gyvenimu.
Nuotraukos Julius Alekna
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė