Broliai Černiauskai. Fotografijų ciklas „Duonos pirkimas“ – apie duonos kainą sovietmečiu
Esame iš to laikmečio, apie kurį poetas Marcelijus Martinaitis rašė: ,,Vaikystėje, kada protas būna ypač imlus, mano aplinkos žmonės nustojo prisiminti, pasakoti apie savo giminę, kilmę, pažintis, turtą, nes visa tai galėjo tapti įkalčiais.“ Mes savo ateitį konstravome be pamatų, be atminties.
Grįžus iš tremties, net ir po daugelio metų, mūsų namuose visada būdavo du drobiniai maišeliai džiovintos duonos: vienas juodos, kitas baltos. Apie 1970 m., kai jau gyvenome Giedraičiuose, paklausus, kam jų reikia, senelė Konstancija mįslingai atsakė, kad prie duonos kepalo nieks badu nemiršta, o tie maišeliai, neduok tu Dieve, gali labai praversti ir gyvybę išgelbėti. Ir daugiau jokių komentarų...
1948 m. sužinojusi, kad mes suimti, senelė Agota dešimt kilometrų iš Pusnės pėsčiomis atbėgo iki Želvos. Du bakanus kaimiškos duonos maišuose atnešė persimetus per petį: vienas didžiulis maišas už nugaros, kitas – prieky. Juose dar buvo penkios pūslės pieno ir butelis samagono. Brolis Mindaugas pasakojo, kad už tą samagoną jį iš skrebo išpirko: „Jis mane pasiimti leido, o mama sako – tegu pats renkasi. Apkabinau mamos koją bliaudamas ir nė iš vietos...“
Iš žmonių pasakojimų jau buvo žinoma, kad kelyje į tremtį labiausiai trūks vandens. Tas pienas ir duona mus ir išgelbėjo. Jaunesnis trejų metų brolis Vytas nuo tremties buvo paslėptas pas tolimą giminaitę ir liko Lietuvoj, bet jo duona irgi buvo nelengva. „Geriau neklausk. Vienu metu savo rugių sėti neleido, o kur sėsi, jei ir žemę atėmė. Duonos buvo galima nusipirkti tik Alantoj už septynių kilometrų, arba Molėtuose už keturiolikos kilometrų. O ir nuvažiavus į miestelį prie parduotuvėlės būdavo kilometrinė eilė, bet duonos kvapas sklido toli...“
Komunistinė kaimo tikrovė nuo stalinistinės epochos iki išvystyto socializmo (brežnevinio) laikotarpio toli gražu buvo ne tokia, kokia buvo įamžinta to meto albumuose ar Lietuvos fotografijos almanachuose. Sunku patikėti, bet buvo ir taip, kaip rašė Virginijus Kinčinaitis: ,,Pamenu, kaip kolūkinių bandų laikais savo karves šerdavome kareiviška duona, tempdavome ją drobiniais maišais iš vienintelės kaimo parduotuvės. Štai toks badas ir perteklius vienu metu. Sukeista tikrovė ir nuovoką joje praradęs, šalia parduotuvėlių nugriuvęs kolektyvinis, girtų kombainininkų, traktoristų ir fermų šėrikų kūnas.“
Tik nereikia galvoti, kad tame gyvenime – sovietmečiu – viskas buvo tik juoda. Būta ir meilės, švenčių, atradimo džiaugsmo... Tiesiog, kaip rašė M.Martinaitis, „Mes gyvenome“.
Sovietiniais laikais kasmet nuo 1975 iki 1990 metų Baliulis Bolius Murališkių kaime ruošdavo didžiulį sandėlį javapjūtei. Tvarkydavo aruodus grūdams supilti, paruošdavo visus agregatus, po to ilgai ir kruopščiai šluodavo kiekvieną kampelį, kiekvieną užkaborį, tame siaubingos architektūros pastate nepalikdamas nei voratinklio, nei dulkės. O baigęs ruoštis, nusišypsojęs sakydavo: „Duona atvažiuoja.“
Senoji karta, mačiusi tremtis, karą ir dar baisesnį pokarį, gerai žinojo duonos kainą.
Nuotraukos ir tekstas Algimantas ir Mindaugas Černiauskai
Vadyba Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė