Šviesos blyksnis – vaikystė. Antano Sutkaus vaikų planeta

Multimedija parengta įgyvendinant bendrą 15min ir VšĮ „Antano Sutkaus fotografijų archyvas“ projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

„Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savyje katedrą. Nežinau, kiek jų sugriauta mano fotografijų herojams. Maniškė nuversta anos epochos. Pabandyk dabar atstatyti nors vieną jos koplyčią, kad galėtum rasti prieglobstį savo sielai. Palaimingas basų kojų metas... Tokia mano asmeninė gaida, jokiu būdu nesaistoma su politika. Tad kaip atskirti nostalgiją fotografijose nuo savosios vaikystės, nuo to meto kaimo, nuo savosios dar nesugriautos katedros nostalgijos. Nors ir koks būtų buvęs metas, ar gali nejausti vaikystės ir jaunystės ilgesio...“ – taip 1995 metais pasirodžiusiame fotografijų kataloge bei parodoje „Basų kojų nostalgija“ rašė Lietuvos fotografijos meistras Antanas Sutkus.

Iš savo prigimties A.Sutkus yra aktyvus dalyvis, todėl pats geriausiai jaučiasi gatvės fotografijoje fiksuodamas įvykius, santykius, gyvenimus. Jo kūrybos principai išsikristalizavo intuityviai, o įgyvendinti važinėjant po Lietuvos miestus ir kaimus, stebint žmonių kasdienybę, kalbinant juos ir įamžinant juostoje.

Pašto dėžutė. Vilnius, 1962
Po lietaus. Pylimo gatvė. Vilnius, 1965
Berniukas sunkvežimyje. Vilnius, 1966
Žaidžia mokyklą. Lazdynai. Vilnius, 1971

„Fotografijos nėra daromos tam, kad atspindėtų objektyvią tikrovę, – teigia A.Sutkus. – Mano širdis ir protas visada buvo glaudžiai susiję su žmogumi, stovinčiu priešais kamerą. Žmonės yra tokie, kokie yra, bet jei juos fotografuoju – jie „mano“ žmonės, kokius aš juos matau. Savo kamera visuomet bandžiau perprasti mane supantį pasaulį.“

Daugelio ikoninėmis tapusių jo fotografijų – „Aklas pionierius“, „Lietuviška šeimyna“, „Tėvo ranka“, „Vaikystė“, „Kaimo gatvė“ – centre yra vaikai ir jų pasaulis: žaismingas, rimtas, skaudus, valiūkiškas. Portretų psichologizmas ir gylis yra ryškiausias, esminis paties fotografo darbų įspaudas, kuriuo paženklinti svarbiausi A.Sutkaus ciklai ir kiekviena konkreti fotografija atskirai.

Vaikai – nuolatiniai jo fotografijų palydovai, sutinkami pačiose įvairiausiose aplinkose bei skirtingomis aplinkybėmis, po vieną ir būriais, giliai panirę į save ir krykštaujantys džiaugsmu. Daugelyje nuotraukų vaikai puikiai žino, kad yra fotografuojami: A.Sutkus tai daro ne paslapčiomis, tačiau bendraudamas su jais, megzdamas santykį ir bičiuliaudamasis.

Simas. Sporto rūmai. Vilnius, 1973
Šventinės demonstracijos žiūrovai, 2. Šimkaus gatvės kampas. Vilnius, 1974
Ruduo Markučiuose. Vilnius, 1963
Ledo ritulys vakare. Vilnius, 1969

Paklaustas, kaip jam pavykdavo rasti ryšį su mažaisiais herojais, fotomenininkas nedvejodamas atsako: „Turėjau nusileisti iki jų lygio, priklaupti, prisėsti, tapti kaip jie ir kreiptis jų pačių kalba. Mano pirmoji užsienio kalba buvo vaikų kalba... Pamenu, vieno vaikiuko, einančio į darželį, paklausiau, ką jie ten veikia. O tas man atsakė: „Kalbam nešąmoneš...“ Tad tokia kalba turi ir atsakyti...“

Daugelis fotografijų siužetų yra labai kasdieniški: pakeliui į mokyklą, mankšta klasėje, indų plovimas, laiško išmetimas į pašto dėžutę, maudynės fontane, pamokos statybvietėje. Tačiau būtent šiame įprastume dar labiau išryškėja vidinė personažų tikrovė, dramatizmas ir gelmė.

Po maudynių. Lazdynai. Vilnius, 1971
Laukiant. Plateliai, 1970
Įdomi bala. Alytus, 1973

Nors pats A.Sutkus savo kūryboje dažnai kalba apie graudžius, melancholiškus dalykus, tačiau jis pats nenuteikia žiūrovo pesimistiškai, nes, kaip yra teigęs Stanislovas Žvirgždas, „autoriaus tikėjimas žmonėmis, jo humanizmas išsikristalizuoja iš karčios, negailestingos, tiesmukos tiesos, iš dramatiškų žmogaus gyvenimo prieštaravimų ar susidūrimų. Mažame gyvenimo fragmente per trumpą laiką autorius įžvelgia visą žmogaus egzistencijos sudėtingumą ir esmę, apnuogina mūsų pačių vidinį pasaulį, išvaduoja psichiką nuo dvasinių perkrovų, sprendžia gilias ir slėpiningas būties problemas“.

Aklųjų mokykla. Indų plovimas. Kaunas, 1962
Aklųjų mokykla. Fizinio lavinimo pamoka. Kaunas, 1962
Aklųjų mokykla. Kirpykla. Kaunas, 1962
Paradas. Gedimino prospektas. Vilnius, 1973

Svarbiausiame fotomenininko cikle „Lietuvos žmonės“ – tipažai, nužengę iš jo paties vaikystės, o vaikai – tartum jis pats prieš daugelį metų. Ne viename interviu A.Sutkus pripažino, kad fotografija jam tapo būdu sugrįžti į savo paties praeitį ir simboliškai susigrąžinti nykstančius veidus, emocijas, patirtis bei žmones.

Gal tokiu būdu vaikų fotografavimas ir jam pačiam tapo būdu savo paties katedros griuvėsiuose ieškoti ir atrasti niekur nedingusį, neišblukusį ir neužgesusį šviesos blyksnį, akimirkai išsklaidantį visą tamsą. Akimirkai, kuri tampa amžinybe fotografijoje.

Berniukas grįžta iš mokyklos. Lazdynai. Vilnius, 1978
Vairuotojai. Vilnius, 1961
Balkonas. Skalbiniai. Vilnius, 1966
Simas. Trys žvejai. Bebrusai, 1974
Pasirodymas. Vilnius, 1962
Lazdynai. Berniukai kieme. Vilnius, 1971
Berniukas su kiaulėmis, 1972
Dirigentas. Nida, 1970
Stebima, 4. Dzūkija, 1971
Į Salako bažnyčią, 1972

Nuotraukos Antanas Sutkus iš fotografijų albumo „Children“ (Steidl, 2021)

Tekstas Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė