Vilma Samulionytė. „60 monumentų“: kokias istorijas pasakoja santuokų „altoriai“?

Šio fotografinio ciklo ištakos maždaug prieš dešimtmetį užgimė man gyvenant ir dirbant fotografe Saudo Arabijoje. Neretai čia būdavau samdoma fotografuoti vestuvių, kur turėjau galimybę iš arti matyti jų santuokos papročius, stebėti ir fotografuoti ceremonijas. Kadangi šalyje galioja griežti įstatymai, draudžiantys rodyti atsidengusių moterų veidus, mano žvilgsnis dažnai nukrypdavo į egzotiškus santuokos įteisinimui skirtų pastatų interjerus.

Grįžusi į Lietuvą, ėmiau domėtis mūsų šalies vestuvių tradicijomis. Tuomet ir pastebėjau įdomų ir sunkiai paaiškinamą reiškinį, prieš dešimtmetį dar buvusį norma. Prieš tapdami šeima, jaunieji iš pradžių eidavo į Civilinės metrikacijos rūmus, kur skambant Mendelsono valsui susirašydavo ir susižieduodavo, o tuomet traukdavo į bažnyčią, kur ritualą kartodavo iš naujo.

Ši dviguba santuokos užtvirtinimo praktika veikia ir šiandien, tačiau lygiagrečiai visuomenėje vyko ir tebevyksta dideli pokyčiai: keliami klausimai apie tai, kas yra šeima, kokios santuokos gali būti civiliškai įteisintos, o kokios – ne, galų gale, kiek apskritai valstybė gali kištis į dviejų suagusių žmonių asmeninius santykius. Šiandien mes gyvename sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, kuriame šeima ir santuoka tampa kovos, nesantaikos ir priešpriešos arena.

Tačiau kuriant šį fotografijų ciklą, mane, visų pirma, domino, kaip sovietmečiu užgimusi santuokos tradicija atsispindėjo architektūroje bei interjere.

Šiaulių miestas

Tuomet aktyviai buvo siekiama žmones atitraukti nuo religijos, o visus socialinius jų reikalus turėjo perimti valstybė. Naujai išdygusių santuokos rūmų paskirtis, visų pirma, buvo perimti bažnyčios funkciją. Šiam visoje šalyje pritaikytam modeliui negailėta didžiulių investicijų projektuojant ir statant naujus, specialiai santuokų ceremonijai skirtus pastatus, menininkams užsakant interjerų puošybą. Užsukus į santuokų rūmų pagrindines sales, centrinė jų dalis akivaizdžiai imituoja bažnyčių altorius su ceremonijai skirtu stalu centre bei paveikslais ar vitražais šonuose arba priekyje. Ne kartą nustebino ir tai, kad daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių šie stalai yra identiški ir tai tik parodo, kaip sovietmečiu santuoka buvo suvalstybinta.

Šią problematiką labai tiksliai yra įvardijusi architektūros istorikė Marija Drėmaitė teigusi, kad „ritualinių paslaugų rūmų statyba buvo septintame dešimtmetyje suaktyvėjusios ateistinio visuomenės indoktrinavimo dalis. Nepaisant politinio užsakymo, dėl architektų ir dailininkų sukurtų ir perinterpretuotų idėjų bei formų šie objektai tapo savitais hibridais – sekuliarios sovietinės visuomenės sakraliniais-pseudoreliginiais objektais, kitaip tariant, simuliakrais“.

Biržai

Fotografijų serijoje „60 monumentų“ centrine figūra tampa stilizuotas stalas. Tai simbolinė, ribinė vieta, ties kuria pasikeičia žmogaus socialinis statusas bei vaidmenys, kur du asmenys tampa viena šeima. Civilinės metrikacijos pastatai iki šiol atlieka savo pirmines funkcijas, ir juose tęsiami santuokos įteisinimo ritualai.

Vis dėlto, šiandien į šiuos pastatus ir jų interjerą galima žvelgti ir kaip istorinį paveldą, sovietmečio pastangas kurti naujas ritualizuotas erdves bei praktikas. Deja, tai, kas mūsų dienas pasiekia iš sovietmečio, dažnai esame linkę kuo greičiau ištrinti ar perdaryti. Todėl šiame cikle, visų pirma, siekiau dokumentuoti tai, kas yra išlikę, ir pažvelgti į šį reiškinį kaip į tam tikro laiko ženklus, kurie įsitvirtino ir veikė mūsų visuomenėje.

Serija kurta 2012–2019 metais. 2020 m. išleista knyga „60 monumentų“.

Šioje publikacijoje rodoma dalis fotografijų iš šios serijos.

Jonava
Joniškis
Klaipėdos miestas
Rokiškis
Gargždai
Ukmergė
Panevėžio miestas
Skuodas
Jurbarkas
Visaginas
Radviliškis
Mažeikiai
Šilutė
Širvintos
Šilalė
Švenčionys
Vilkaviškis
Trakai
Utena
Zarasai
Vilniaus miestas

Tekstas ir nuotraukos Vilma Samulionytė

Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė