Romano vertas fotografo J.Daubaro gyvenimas ir jo Vabalninko metraščiai
Vieno ryškiausių tarpukario Lietuvos miestelių fotografo vabalninkiečio Juozo Daubaro (1895–1982) gyvenimas – lyg aštraus siužeto romanas, kupinas įspūdingų kelionių, nepamirštamų įvykių bei netikėtų pasirinkimų. Fotografas ir kirpėjas, ūkininkas ir raštininkas, muzikantas ir laikrodininkas – visos šios veiklos puikiai derėjo viename asmenyje, o jo vardas tapo neatsiejama Vabalninko miestelio istorijos dalimi.
J.Daubaras gimė 1895 m. gruodžio 15 d. Vabalninko valsčiaus Remeikių kaime. Gausioje šešių atžalų šeimoje jis buvo vyriausias vaikas. Spaudos draudimo metais Remeikių kaimo gyventojai samdė daraktorių, kuris slapta mokė vaikus rašyti ir skaityti – tokie ir buvo pirmieji būsimo fotografo mokslai. Nuo 1904 m., kai lietuviška spauda jau nebuvo draudžiama, mažasis Juozas lankė Čypėnų pradžios mokyklą.
Kadangi spaudos draudimo metais senasis J.Daubaras iš Prūsijos gabeno lietuvišką spaudą, kurią platino apylinkėse, dalyvavo 1905 m. neramumuose, caro valdžios persekiotas, 1907 m. jis buvo priverstas bėgti į Vokietiją, o iš ten emigruoti į Ameriką. Lietuvoje pasilikusi gausi šeima vertėsi sunkiai: dvylikamečiui Juozui keletą vasarų teko piemenauti pas ūkininkus.
1909 metų pavasarį baigęs Čypėnų pradžios mokyklą keturiolikmetis berniukas, gavęs iš tėvo šipkartę – bilietą kelionei laivu – buvo slapta pervestas per sieną į Vokietiją, o iš ten specialių laivybos linijų agentų globojamas pasiekė Ameriką ir apsigyveno pas tėvą. Po kelerių metų Ameriką pasiekė ir kiti šeimos nariai.
Čia J.Daubaras baigė pradžios mokyklą anglų kalba, vėliau dirbo verpimo, medžio apdirbimo fabrikuose, pramoko kalbų, dažnai lankėsi kine bei cirke. Būdamas aštuoniolikos, jaunystės svajonių pagautas, J.Daubaras parsisamdė jūreiviu į transatlantinį laivą „Queen Elizabeth“, kur dirbo mašinų tepėju. Laivas kursavo iš Niujorko į Angliją. Vėliau, susigundęs didesniu atlyginimu, perėjo į rusų laivyną ir pusiau keleiviniu laivu plaukiojo tarp Londono, Kopenhagos, Stokholmo, Helsinkio ir Peterburgo.
Pirmasis pasaulinis karas J.Daubarą kaip tik ir užklupo Peterburge. 1915 m. jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę: pradžioje tarnavo artileristu, o vėliau generaliniame štabe Peterburge vertėju, kur mokė karininkus angliškos tarties. 1916 m. kovą su karine misija per Suomiją, Švediją, Norvegiją vykstant į Angliją, Šiaurės jūroje vokiečių buvo paimtas į nelaisvę ir nugabentas į Vokietiją. Po ilgų tardymų J.Daubaras pateko į Holzmindeno civilių belaisvių stovyklą, kurioje buvo apie 16 tūkst. belaisvių, daugiausia prancūzų ir belgų. Čia jis dirbo ugniagesių komandoje, išmoko kalbėti žydiškai ir vokiškai, pramoko laikrodininko, kirpėjo, šaltkalvio amato, kurie jam pravers vėliau įsikūrus Vabalninke.
Į Lietuvą J.Daubaras sugrįžo 1918 m. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, jis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, o joms pasibaigus suleido šaknis Vabalninke. Kadangi buvo raštingas žmogus, mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, žydų, latvių kalbas, su žodynu skaitė prancūziškai, pradžioje duoną užsidirbdavo, jo paties žodžiais tariant, šunadvokataudamas: vietiniams gyventojams padėdavo rašydamas pareiškimus, prašymus, skundus, įvairius raštus. Vėliau nusipirko du dviračius ir, juos suremontavęs, nuomojo.
Apie fotografijos pradžią savo atsiminimuose J.Daubaras rašė: „1921 m. Lietuvos emigrantai, gyvenantys JAV, pradėjo susirašinėti su giminėmis Lietuvoje. Pageidavo giminių nuotraukų. Pajutau, kad Vabalninko apylinkėms reikia fotografo.
Nusipirkau kasetinį medinį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Įsigijau specialios literatūros, medžiagų, chemikalų. Viskas tada buvo labai brangu, todėl verstis buvo nelengva. Tokiuose miesteliuose, kaip Vabalninkas, norėdamas šiaip taip pragyventi, turėjau griebtis kelių amatų. Buvau ir kirpėju, grojau armonika vakarėliuose, o vėliau pradėjau taisyti laikrodžius.
Mylėjau savo kraštą, todėl (nors tėvai, broliai ir sesuo gyveno Amerikoje) iš Lietuvos nė nemaniau išvažiuoti. Stengiausi įsigyti gerų darbo instrumentų, sąžiningai atlikti darbą, visuomet ištesėti žodį. Priėjau išvadą, kad fotografija turi būti ne tik ryški, bet ir gili bei perspektyvinė. Su didelės šviesos ir trumpo fokuso aparatais niekuomet nepadaroma gerų nuotraukų. Fotografavau ne tik žmones, bet ir miestelį, jo apylinkes. Nuotraukose stengiausi pavaizduoti Vabalninko krašto gyvenimą.“
Kadangi visa J.Daubaro šeima buvo likusi Amerikoje, Vabalninke jam teko verstis kaip išmanė: pradžioje dirbo kirpėju, laikrodininku, už pinigus grojo armonika ar akordeonu jaunimo vakaruose, net buvo subūręs džiazo orkestrėlį.
1921 m. jis vedė turtingo ūkininko dukterį Elžbietą Vasiliauskaitę iš Ramongalių kaimo, su kuria susilaukė trijų vaikų. Tais pačiais metais uošvių padedamas Vabalninke sumūrijo namą, kurio pastogėje įsirengė dienos šviesos fotografavimo paviljoną su įstiklintomis lubomis ir viena stikline siena, o pirmojo aukšto kambarėlyje – fotolaboratoriją. Foną-dekoraciją, kurioje buvo pavaizduota dekoratyvinė medinė tvorelė, o už jos vandens plotas ir rūke paskendę medžiai, nusipiešė pats. Būtent šioje aplinkoje vėliau jis padarys didžiąją dalį savo užsakomųjų darbų, kuriuose įamžins Vabalninko gyventojus. Ant jo namo, virš įėjimo į ateljė, puikavosi užrašas „J.DAUBARO KIRPYKLA ir FOTOGRAFIJA“. Ilgainiui visoje apylinkėje J.Daubaras išgarsėjo kaip geras fotografas profesionalas, tikras meistras, reto sąžiningumo žmogus.
Pradžioje J.Daubaras fotografavo ant prastų fotomedžiagų, kurias pirkdavo Pandėlio fotodirbtuvėlėje. Vėliau jau geresnes medžiagas įsigydavo Kaune, o galiausiai – parsisiųsdindavo tiesiai iš Vokietijos. Už darbą imdavo brangiai, užtat naudodavo tik geras medžiagas. Kad galėtų nuvažiuoti pas užsakovus į vestuves, laidotuves ar pan., J.Daubaras įsigijo motociklą. Iškviestas fotografuoti, imdavo priemoką: už 1 km – pusę lito. 1930 m. miestelyje įvedus elektrą, J.Daubaras fotografavimui pradėjo naudoti dirbtinį apšvietimą.
Vabalninke buvo dar trys fotografai mėgėjai: Naktinis, Mėlinis ir Landzbergis, tačiau tik J.Daubaras, kaip profesionalas, turėjo teisę fotografuoti pasams.
Iš literatūros ir savo ilgametės praktikos J.Daubaras buvo priėjęs prie išvados, kad fotografija turi būti ne tik ryški, bet ir turinti perspektyvą. Taip pat labai svarbu gerai parinkti apšvietimą, suminkštinti šviesas ir šešėlius, kiek paryškinti siluetus. „Dabar pas mus išleidžiami pavyzdinių fotonuotraukų albumai. Tai greičiau šaržai, štrichai negu meniškos nuotraukos. Tai labai kontrastingos, net akį rėžia. Per trumpą akimirką akiai vaizdą atiduoda, o ilgiau nebėra ko žiūrėti, nes akys vargsta, kaip kad nuo triukšmingos muzikos. Mes, seni specai, kitokios nuomonės. Fotografijos vaizdas turi būti minkštas, kad ilgai į nuotrauką būtų galima žiūrėt“, – savo prisiminimuose rašė J.Daubaras.
Antrojo pasaulinio karo metais J.Daubaras Vabalninke nufotografavo vokiečių štabo karininkus su jų vietiniais pagalbininkais. Kas žino, gal būtent tai ir prisidėjo prie to, kad fotografą ir jo vyriausią sūnų Leoną, Kauno konservatorijos studentą, 1944 metų kovo 12 dieną prie Šiaulių suėmė vokiečių žandarai ir išvežė į Vokietiją darbams. J.Daubarui po karo pavyko sugrįžti į Vabalninką, o sūnų, buvusį kitame lageryje, atsitraukdami vokiečiai sušaudė.
Praūžus karo audroms ir sugrįžęs į Vabalninką, J.Daubaras ir toliau fotografavo. Tačiau sovietų valdžia draudė privatų verslą, nedavė pensijos, buitinis kombinatas menkai mokėjo už darbą, finansų tarnyba persekiojo, todėl neapsikentęs apie 1970 m. metė fotografo amatą. Vėliau daugiausia fotografavo šeimą, mokė fotografijos įvairiuose fotomėgėjų būreliuose, dirbo laikrodininku.
J.Daubaras buvo labai skrupulingas žmogus: specialiose registracijos knygose nuo 1927 m. užfiksuodavo kiekvieną kadrą: negatyvo numerį, užsakovo pavardę, kas fotografuota, kiek užsakyta nuotraukų, kiek sumokėta iš anksto, kiek iš viso ir t.t. Tie užrašai praversdavo, jeigu užsakovas po metų kitų vėl užsakydavo padaryti patikusias nuotraukas. Iš tų registracijos knygų aiškėja, kad nuo 1921 m. iki 1970 m. J.Daubaras nufotografavo apie 20 000 stiklinių negatyvų.
Fotografas daugiausia dirbo paviljone ar pagal užsakymus, nes toks darbas buvo pelningesnis. Vis dėlto, iki 1935 m., kol, kaip pats sakė, buvo „jaunas ir durnas“, savo malonumui fotografavo ir tuometinio Vabalninko gyvenimą, miestelį, aplinkinius kaimus ir gyventojus, elgetas, prekeivius, vaikus, bažnytines procesijas, ūkininkus, namų šeimininkes, gimnazistus, šventinius vakarėlius, didesnius ar mažesnius žmonių susiėjimus, tokiu būdu sukurdamas įsimintiną to meto miestelio bei jo apylinkių gyvenimo metraštį.
J.Daubaras mirė 1982 m. lapkričio 4 d. Vabalninke. Jo negatyvai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Šiaulių fotografijos, Biržų krašto „Sėlos“, Valstybiniame Gaono žydų muziejuose bei privačiose kolekcijose.
Juozo Daubaro fotografijos iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ bei Julijaus Vaicekausko asmeninės kolekcijos
Tekstą pagal Stanislovo Žvirgždo straipsnius bei kitą medžiagą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė