Romano vertas fotografo J.Daubaro gyvenimas ir jo Vabalninko metraščiai

Vieno ryškiausių tarpukario Lietuvos miestelių fotografo vabalninkiečio Juozo Daubaro (1895–1982) gyvenimas – lyg aštraus siužeto romanas, kupinas įspūdingų kelionių, nepamirštamų įvykių bei netikėtų pasirinkimų. Fotografas ir kirpėjas, ūkininkas ir raštininkas, muzikantas ir laikrodininkas – visos šios veiklos puikiai derėjo viename asmenyje, o jo vardas tapo neatsiejama Vabalninko miestelio istorijos dalimi.

Žydų sportininkai ir jų pasigamintos sporto priemonės, 1931 m.
Lauko pietūs po šaulių manevrų Vabalninke 1936 m. lapkričio 22 d.
Pivesos upės gilintojai (zimagorai) Vabalninko apylinkėse apie 1930 m.

J.Daubaras gimė 1895 m. gruodžio 15 d. Vabalninko valsčiaus Remeikių kaime. Gausioje šešių atžalų šeimoje jis buvo vyriausias vaikas. Spaudos draudimo metais Remeikių kaimo gyventojai samdė daraktorių, kuris slapta mokė vaikus rašyti ir skaityti – tokie ir buvo pirmieji būsimo fotografo mokslai. Nuo 1904 m., kai lietuviška spauda jau nebuvo draudžiama, mažasis Juozas lankė Čypėnų pradžios mokyklą.

Kadangi spaudos draudimo metais senasis J.Daubaras iš Prūsijos gabeno lietuvišką spaudą, kurią platino apylinkėse, dalyvavo 1905 m. neramumuose, caro valdžios persekiotas, 1907 m. jis buvo priverstas bėgti į Vokietiją, o iš ten emigruoti į Ameriką. Lietuvoje pasilikusi gausi šeima vertėsi sunkiai: dvylikamečiui Juozui keletą vasarų teko piemenauti pas ūkininkus.

1909 me­tų pa­va­sa­rį bai­gęs Čy­pė­nų pra­džios mo­kyk­lą keturiolikmetis ber­niu­kas, ga­vęs iš tė­vo šipkar­tę – bi­lie­tą ke­lio­nei lai­vu – bu­vo slap­ta per­ves­tas per sie­ną į Vo­kie­ti­ją, o iš ten spe­cia­lių lai­vybos li­ni­jų agen­tų glo­bo­ja­mas pa­sie­kė Ame­ri­ką ir apsigyveno pas tėvą. Po kelerių metų Ameriką pasiekė ir kiti šeimos nariai.

Čia J.Daubaras baigė pradžios mokyklą anglų kalba, vėliau dirbo verpimo, medžio apdirbimo fabrikuose, pramoko kalbų, dažnai lankėsi kine bei cirke. Būdamas aštuoniolikos, jaunystės svajonių pagautas, J.Daubaras parsisamdė jūreiviu į transatlantinį laivą „Queen Elizabeth“, kur dirbo mašinų tepėju. Laivas kursavo iš Niujorko į Angliją. Vėliau, susigundęs didesniu atlyginimu, perėjo į rusų laivyną ir pusiau keleiviniu laivu plaukiojo tarp Londono, Kopenhagos, Stokholmo, Helsinkio ir Peterburgo.

Vabalninko valsčiaus senukai, sulaukę virš 100 metų. Sėdi prie antrosios Lamokų koplyčios sienos apie 1931 m.
Valstybinė degtinės parduotuvė (monopolis) Vabalninke apie 1935 m.
Misijų Vabalninke dalyviai 1930 m.
Upytės vagos (už Noriškių kaimo) kasėjai (zimagorai). Vežime sėdi Juozas ir Veronika Plevokai, 1930 m.

Pirmasis pasaulinis karas J.Daubarą kaip tik ir užklupo Peterburge. 1915 m. jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę: pradžioje tarnavo artileristu, o vėliau generaliniame štabe Peterburge vertėju, kur mokė karininkus angliškos tarties. 1916 m. kovą su karine misija per Suomiją, Švediją, Norvegiją vykstant į Angliją, Šiaurės jūroje vokiečių buvo paimtas į nelaisvę ir nugabentas į Vokietiją. Po il­gų tar­dy­mų J.Dau­ba­ras pateko į Holz­minde­no ci­vi­lių be­lais­vių sto­vyk­lą, ku­rio­je bu­vo apie 16 tūkst. be­lais­vių, dau­giau­sia pran­cū­zų ir bel­gų. Čia jis dirbo ugniagesių komandoje, išmoko kalbėti žydiškai ir vokiškai, pramoko laikrodininko, kirpėjo, šaltkalvio amato, kurie jam pravers vėliau įsikūrus Vabalninke.

Į Lietuvą J.Daubaras sugrįžo 1918 m. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, jis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, o joms pasibaigus suleido šaknis Vabalninke. Kadangi buvo raštingas žmogus, mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, žydų, latvių kalbas, su žodynu skaitė prancūziškai, pradžioje duoną užsidirbdavo, jo paties žodžiais tariant, šunadvokataudamas: vietiniams gyventojams padėdavo rašydamas pareiškimus, prašymus, skundus, įvairius raštus. Vėliau nusipirko du dviračius ir, juos suremontavęs, nuomojo.

Vabalninko bažnyčios varpo šventinimo iškilmės. Prie varpo stovi klebonas kun. Matas Kirlys, kurio rūpesčiu 1930 m. šis varpas ir nulietas
Biržų alaus „karštavotojai“ iš Narvydų k. 1940 m. gegužės 19 d. Iš kairės: Pranas Kličmanas, Pranas Kumpelis (1909–1942), Vincentas Melaika ir Antanas Vileišis (1911–1946)
Gatvės Vabalninke grindėjai 1927 m.
Vabalninko bažnyčios vargonininko Meškelio automobilis „Ford“ 1928 m.

Apie fotografijos pradžią savo atsiminimuose J.Daubaras rašė: „1921 m. Lietuvos emigrantai, gyvenantys JAV, pradėjo susirašinėti su giminėmis Lietuvoje. Pageidavo giminių nuotraukų. Pajutau, kad Vabalninko apylinkėms reikia fotografo.

Nusipirkau kasetinį medinį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Įsigijau specialios literatūros, medžiagų, chemikalų. Viskas tada buvo labai brangu, todėl verstis buvo nelengva. Tokiuose miesteliuose, kaip Vabalninkas, norėdamas šiaip taip pragyventi, turėjau griebtis kelių amatų. Buvau ir kirpėju, grojau armonika vakarėliuose, o vėliau pradėjau taisyti laikrodžius.

Mylėjau savo kraštą, todėl (nors tėvai, broliai ir sesuo gyveno Amerikoje) iš Lietuvos nė nemaniau išvažiuoti. Stengiausi įsigyti gerų darbo instrumentų, sąžiningai atlikti darbą, visuomet ištesėti žodį. Priėjau išvadą, kad fotografija turi būti ne tik ryški, bet ir gili bei perspektyvinė. Su didelės šviesos ir trumpo fokuso aparatais niekuomet nepadaroma gerų nuotraukų. Fotografavau ne tik žmones, bet ir miestelį, jo apylinkes. Nuotraukose stengiausi pavaizduoti Vabalninko krašto gyvenimą.“

Kazimieriečių vienuolių Vabalninke įsteigtos mergaičių mokyklos mokinės skalbia ir lygina apie 1930 m.
Vabalninko apylinkės vestuvininkai apie 1930 m.
Jono Mackūno laidotuvės Vabalninko apyl.

Kadangi visa J.Daubaro šeima buvo likusi Amerikoje, Vabalninke jam teko verstis kaip išmanė: pradžioje dirbo kirpėju, laikrodininku, už pinigus grojo armonika ar akordeonu jaunimo vakaruose, net buvo subūręs džiazo orkestrėlį.

1921 m. jis vedė turtingo ūkininko dukterį Elžbietą Vasiliauskaitę iš Ramongalių kaimo, su kuria susilaukė trijų vaikų. Tais pačiais metais uošvių padedamas Vabalninke sumūrijo namą, kurio pastogėje įsirengė dienos šviesos fotografavimo paviljoną su įstiklintomis lubomis ir viena stikline siena, o pirmojo aukšto kambarėlyje – fotolaboratoriją. Foną-dekoraciją, kurioje buvo pavaizduota dekoratyvinė medinė tvorelė, o už jos vandens plotas ir rūke paskendę medžiai, nusipiešė pats. Būtent šioje aplinkoje vėliau jis padarys didžiąją dalį savo užsakomųjų darbų, kuriuose įamžins Vabalninko gyventojus. Ant jo namo, virš įėjimo į ateljė, puikavosi užrašas „J.DAUBARO KIRPYKLA ir FOTOGRAFIJA“. Ilgainiui visoje apylinkėje J.Daubaras išgarsėjo kaip geras fotografas profesionalas, tikras meistras, reto sąžiningumo žmogus.

J.Daubaro kirpykla-fotografija
Paulė Žitkevičiūtė, biržietės siuvėjos Paulės Muralytės krikšto motina, apie 1926 m.
Irena Sakalauskaitė Gaižiūnų k. Pirmosios Komunijos dieną Vabalninke apie 1932 m.
Šakenytė su broliu Vladu 1938 m.
Kupreliškio elgeta Kaminskas 1922 m.
1936 m.
1932 m.
1936 m.
1932 m.
1937 m.
1937 m.
1938 m.
1935 m.
1940 m.
1933 m.

Pradžioje J.Daubaras fotografavo ant prastų fotomedžiagų, kurias pirkdavo Pandėlio fotodirbtuvėlėje. Vėliau jau geresnes medžiagas įsigydavo Kaune, o galiausiai – parsisiųsdindavo tiesiai iš Vokietijos. Už darbą imdavo brangiai, užtat naudodavo tik geras medžiagas. Kad galėtų nuvažiuoti pas užsakovus į vestuves, laidotuves ar pan., J.Daubaras įsigijo motociklą. Iškviestas fotografuoti, imdavo priemoką: už 1 km – pusę lito. 1930 m. miestelyje įvedus elektrą, J.Daubaras fotografavimui pradėjo naudoti dirbtinį apšvietimą.

1939 m.
1936 m.
1936 m.
1938 m.

Vabalninke buvo dar trys fotografai mėgėjai: Naktinis, Mėlinis ir Landzbergis, tačiau tik J.Daubaras, kaip profesionalas, turėjo teisę fotografuoti pasams.

Iš li­te­ra­tū­ros ir sa­vo il­ga­me­tės pra­kti­kos J.Dau­ba­ras bu­vo priė­jęs prie iš­va­dos, kad fo­tog­ra­fi­ja tu­ri bū­ti ne tik ryš­ki, bet ir tu­rin­ti per­spek­ty­vą. Taip pat la­bai svar­bu ge­rai pa­rink­ti ap­švie­ti­mą, su­minkš­tin­ti švie­sas ir še­šė­lius, kiek pa­ryš­kin­ti si­lue­tus. „Da­bar pas mus iš­lei­džia­mi pa­vyz­di­nių fo­tonuo­trau­kų al­bu­mai. Tai grei­čiau šar­žai, štri­chai ne­gu me­niš­kos nuo­trau­kos. Tai la­bai kont­ras­tin­gos, net akį rė­žia. Per trum­pą aki­mir­ką akiai vaiz­dą ati­duo­da, o il­giau ne­bė­ra ko žiū­rė­ti, nes akys vargs­ta, kaip kad nuo triukš­min­gos mu­zi­kos. Mes, se­ni spe­cai, ki­to­kios nuo­mo­nės. Fo­tog­ra­fi­jos vaiz­das tu­ri bū­ti minkš­tas, kad il­gai į nuo­trau­ką bū­tų ga­li­ma žiū­rėt“, – sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se ra­šė J.Dau­ba­ras.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais J.Dau­ba­ras Va­bal­nin­ke nu­fo­tog­ra­fa­vo vo­kie­čių šta­bo ka­ri­nin­kus su jų vie­ti­niais pa­gal­bi­nin­kais. Kas ži­no, gal būtent tai ir pri­si­dė­jo prie to, kad fo­tog­ra­fą ir jo vy­riau­sią sū­nų Leo­ną, Kau­no kon­ser­va­to­ri­jos stu­den­tą, 1944 me­tų ko­vo 12 die­ną prie Šiau­lių suė­mė vo­kie­čių žan­da­rai ir iš­ve­žė į Vo­kie­ti­ją dar­bams. J.Dau­ba­rui po ka­ro pa­vy­ko su­grįž­ti į Va­bal­nin­ką, o sū­nų, bu­vu­sį ki­ta­me la­ge­ry­je, at­si­trauk­da­mi vo­kie­čiai su­šau­dė.

1935 m.
J.Daubaro giminė. Pirmas iš kairės su akordeonu – fotografas Juozas Daubaras, 1939 m.
1939 m.
Kelionėje apink Lietuvą. Pirmas iš dešinės – fotografas Juozas Daubaras. Prie Surviliškio, 1938 m.
1937 m.
Muilo reklama, apie 1930 m.

Praūžus karo audroms ir sugrįžęs į Vabalninką, J.Daubaras ir toliau fotografavo. Tačiau sovietų valdžia draudė privatų verslą, nedavė pensijos, buitinis kombinatas menkai mokėjo už darbą, finansų tarnyba persekiojo, todėl neapsikentęs apie 1970 m. metė fotografo amatą. Vėliau daugiausia fotografavo šeimą, mokė fotografijos įvairiuose fotomėgėjų būreliuose, dirbo laikrodininku.

J.Daubaras buvo labai skrupulingas žmogus: specialiose registracijos knygose nuo 1927 m. užfiksuodavo kiekvieną kadrą: negatyvo numerį, užsakovo pavardę, kas fotografuota, kiek užsakyta nuotraukų, kiek sumokėta iš anksto, kiek iš viso ir t.t. Tie užrašai praversdavo, jeigu užsakovas po metų kitų vėl užsakydavo padaryti patikusias nuotraukas. Iš tų registracijos knygų aiškėja, kad nuo 1921 m. iki 1970 m. J.Daubaras nufotografavo apie 20 000 stiklinių negatyvų.

Vabalninko žydai – obuolių prekiautojai, 1938 m.
Čiuožykla, 1937 m.
Vabalninko žydams vandens nešėjas Trumpis, 1938 m.
Zarasų burliokai
Klaipėdos „Žuvelės“ muilo reklama, 1937 m.

Fotografas daugiausia dirbo paviljone ar pagal užsakymus, nes toks darbas buvo pelningesnis. Vis dėlto, iki 1935 m., kol, kaip pats sakė, buvo „jaunas ir durnas“, savo malonumui fotografavo ir tuometinio Vabalninko gyvenimą, miestelį, aplinkinius kaimus ir gyventojus, elgetas, prekeivius, vaikus, bažnytines procesijas, ūkininkus, namų šeimininkes, gimnazistus, šventinius vakarėlius, didesnius ar mažesnius žmonių susiėjimus, tokiu būdu sukurdamas įsimintiną to meto miestelio bei jo apylinkių gyvenimo metraštį.

J.Daubaras mirė 1982 m. lapkričio 4 d. Vabalninke. Jo negatyvai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Šiaulių fotografijos, Biržų krašto „Sėlos“, Valstybiniame Gaono žydų muziejuose bei privačiose kolekcijose.

Vabalninko apylinkės ubagai Deikiškių kapinėse, 1938 m.
Tarybų valdžia Vabalninke, 1941 m.
Tarybų valdžia Vabalninke, 1941 m.
Notiškių mokytoja Čeberytė, apie 1933 m.
Griovių kasėjai prie melioracijos darbų Vabalninko apylinkėje, 1928 m.

Juozo Daubaro fotografijos iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ bei Julijaus Vaicekausko asmeninės kolekcijos

Tekstą pagal Stanislovo Žvirgždo straipsnius bei kitą medžiagą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė