Atgimę naujose istorijose: E.Ivanausko pašnekesiai su V.Firinausku

Fotomontažų ciklo „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“ atsiradimą nulėmė mano profesija. 2004 metais iš Panevėžio kraštotyros muziejaus gavau užduotį spaudai parengti Miežiškių (Panavėžio r.) fotografo Vinco Firinausko fotografijų leidinį. Tuomet pirmą kartą susidūriau su didžiuliu kiekiu iki tol man visiškai negirdėto tarpukario fotografo darbais ir šio miestelio bei apylinkių žmonių portretais.

Ne kartą pats bandžiau atsakyti į klausimą, kas šiuose pavieniuose bei grupiniuose portretuose mane taip užkabino, kad ėmiau kurti ištisą darbų ciklą. Vienintelis atsakymas, kurį radau, – tai žmonių tipažai. Gal todėl, kad ir pats esu kilęs iš kaimo, šie mažo miestelio ir jo apylinkių žmonės man pasirodė kažkuo labai artimi ir savi. Šitaip aš pamėginau juos įtraukti į savo siužetus, tokiu būdu bandydamas apmąstyti ne tik šių žmonių, bet ir savo paties gyvenimą.

Registracijos portalas

Iki tol jau buvau dirbęs su keliais fotomontažų ciklais, kuriuose panaudojau tiek savo paties, tiek ir kitų autorių nuotraukas. O į rankas pakliuvus V.Firinausko darbams, man pasidarė be galo įdomu individualiai pažvelgti į šio autoriaus archyvą ir su juo pažaisti. Stipriu postūmiu kurti visą ciklą tapo ir pirmųjų bandymų sėkmė: Lenkijoje vykusiame fotografijų konkurse pirmasis darbas „Narvas“ buvo išrinktas geriausiu kūriniu.Taip pamažu ir užgimė šie vizualūs pašnekesiai su tarpukario Lietuvos fotografu.

Narvas (fragmentas)

Ne kartą kolegos ir pažįstami manęs klausė, kodėl man prireikė būtent šių V.Firinausko tipažų, juk montažą kur kas lengviau būtų sukurti ne derinantis prie jau esamų fotografijų, bet pačiam fotografuojant siužetus, žmones, situacijas, aplinką, detales, kurie labiausiai ir tiktų konkrečiai idėjai realizuoti. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad šiandien jau nebeįmanoma rasti tokių tipažų, kokie yra išlikę senosiose fotografijose. Tai, visų pirma, lemia pozuojančių žmonių požiūris į pačią fotografiją. Šiuolaikiniai žmonės yra pripratę prie savo atvaizdų, žino, kokia poza geriausiai atrodo nuotraukose, nes yra gerai tai išbandę darydami selfius, todėl natūrali jų būsena priešais kamerą – dirbtina poza.

Neramių sapnų laukas

Tuo tarpu prieš šimtmetį žmonės į fotografiją ir fotografavimąsi žiūrėjo itin pagarbiai ir atsakingai. Žinoma, ir pati technologija iš pozuotojų reikalavo didžiulio susikaupimo, juk priešais fotoaparatą tekdavo pasėdėti ramiai, nejudant. Būtent tai žmogų priversdavo pasinerti į visiškos rimties būseną. Štai kodėl šiose senosiose nuotraukose nėra jokio pozavimo – viskas atrodo labai natūraliai. Ši žmonių rimtis, tas veidų ir pozų autentiškumas ir tapo mano fotomontažų pagrindu.

Opinija

Pirmiausia man į galvą ateina įvairiausi siužetai, kuriuos pasufleruoja V.Firinausko nuotraukų herojai bei situacijos. Tai gali būti kažkoks keistumas, pavyzdžiui, kaip darbe „Bobulės pasaka“, kurio įkvėpimu tapo neįprastas tokioms fotografijoms mergaitės žvilgsnis į šoną. Šis „fotosesijos brokas“ ir padiktavo tolesnę, nerimastingo siužeto plėtotę, kuriame taip pat dalyvavo ir vaikelis bei senolė iš kitų nuotraukų.

Bobulės pasaka

Lygiai taip pat į akis krito ir viena mergaitė, vėliau tapusi centrine darbo „Žana d‘Ark“ figūra. Savo charakteriu, drabužiais, laikysena ji labai išsiskyrė iš viso fotografo archyvo. Žvelgiant į jos nuotrauką kilo įspūdis, kad ji galėjo būti miesto mergaitė, atvykusi pasisvečiuoti pas gimines Miežiškių apylinkėse ir taip patekusi į šią fotografijų kolekciją. Nuotraukoje mergaitė spinduliuoja nepaprasta tvirtybe ir pasitikėjimu savimi. Taip aš ir įsivaizdavau: apsiskaičiusi miestietė tampa kaimo vaikigaliu lydere ir kaimietukams ima diktuoti savo žaidimus – šiandien žaisime indėnus, rytoj būsiu Žana d‘Ark. Šitaip iš skirtingų fotografijų aš ir subūriau nedidelę jos kariauną.

Žana d‘Ark

Pats mano darbas primena aktorių atranką vaidmenims: sugalvojęs siužetą, V.Firinausko fotografijose ieškau tipažų, kurie savo nebyliu buvimu, žvilgsniu, laikysena, sukurtų visos scenos nuotaiką ir tokiu būdu šiam paveikslui suteiktų gyvybės. Taip iš senų nuotraukų įdarbindamas aktorius, perkeliu juos į savo paties sukurtus ar jų pasufleruotus pasaulius.

Gyvenimo aprašymas

Trūkstamas šios dėlionės detales tenka susirasti pačiam: Žanos d‘Ark kardą bei vaikų ietis išsidrožti iš medžio, darbe „Kosmologija“ ant moters galvos „išaugusį“ statinį ar inkilą bei popieriaus lakštus kūrinyje „Seserys“ pasigaminti pačiam. Kartais siekdamas kuo tiksliau įgyvendinti siužetą bei atkurti detales, į pagalbą pasitelkiu ir pastatyminę fotografiją bei modelius, iš kurių man būtinos detalės yra perkeliamos į paveikslą.

Sesės

Ciklo pavadinime sąmoningai palikau fotografo V.Firinausko pavardę, nes tai ir yra mano pašnekesiai su šiuo autoriumi bei jo personažais apie tai, kas buvo svarbu jų laikais, ir lygiai taip pat svarbu šiandien. Apie dalykus, kurie niekuomet nesensta: apie gyvenimą ir mirtį, vienišumą ir liūdesį, kančią ir viltį. Laikmetis bei erdvė šiuose darbuose nėra konkretūs, rodos, šie žmonės gyvena nenusakomu tarpulaikiu, todėl visa tai, apie ką nebyliai kalba jų žvilgsniai, buvo, yra ir bus svarbu kiekvienam žmogui bet kurioje epochoje. Tai mūsų visų bendros žmogiškos patirtys, kurios ir daro mus žmonėmis, nepriklausimai nuo laiko ir erdvės, kuriuose mes egzistuojame.

Įgaliotieji asmenys

Su kai kuriomis iš šių fotografijų yra nutikę keistų istorijų. Pavyzdžiui, darbas „Šventė“ interneto platybėse buvo pasklidęs kaip koks virusas: atsikračiusi mano autorystės, nuotrauka ėmė gyventi savarankišką gyvenimą. Tapusi bevarde ir apsimetusi autentiška senovine fotografija, ji pasirodė tinklalapiuose, eksponuojančiuose išimtinai tik senąją fotografiją, pakliuvo į portalą, kuriame sutelkta pasaulinė mirties fotografijų kolekcija. Panašių istorijų su šiais darbais pasitaiko iki šiol.

Šventė

Šį fotomontažų ciklą sudaro 11 darbų. 2020 metais kartu su katalogu jis pirmą kartą buvo parodytas Panevėžio kraštotyros muziejuje. Drauge eksponuojami ir 20 originalių V.Firinausko darbų, iš kurių aš ir pasiskolinau kai kuriuos personažus savo paveikslams. Tuo metu man atrodė, kad šis ciklas užbaigtas, tačiau dabar, jaučiu, liko nebaigtų temų, kurias netolimoje ateityje ketinu pratęsti pokalbiuose su V.Firinausku ir jo žmonėmis.

Kosmologija

Nuotraukos Evaldas Ivanauskas

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė