Gyvenimas fotografijose. Sovietmečio saulėlydis Vytauto Janulio reportažuose

Fotografija susidomėjau būdamas dar visai vaikas, gal kokių dešimties. Tuomet gyvenome Troškūnų dvare, o netoliese mūsų – Mariukas, jaunuolis, kuris turėjo fotoaparatą ir darydavo nuotraukas. Žinote, kaip vaikams būna – pamato ką nors ir jiems būtinai prireikia. Tai ir man su fotoaparatu taip nutiko... Ir mama nupirko „Smena“, kelias juostas bei dėžutes. O ką su visu tuo daryti, nė vienas nežinome. Mama išlupo juostą iš įpakavimo ir dienos šviesoje įdėjo į dėžutę, tuomet į fotoaparatą ir padavė man – imk fotografuok... Žinoma, iš šio pirmojo fotografavimo nieko neišėjo, nes juostelė buvo apšviesta... Tačiau tai neatmušė noro toliau bandyti ir mokytis. Ilgainiui iš vieno išmokau, kaip juostelę įsidėti, aparato nustatymus padaryti, iš kito – kaip juostelę ryškinti bei nuotraukas spausti. Šitaip ir prasidėjo... Fotografavau nemąstydamas, tai, kas buvo arčiausiai – namų aplinką, klasės draugus, miestelį, šeimos narius. Iki šiol tėviškėje tos pirmosios juostelės kažkur stalčiuose mėtosi.  

Ukmergė. 1988 m.
Vilnius. 1988 m.
Dūkštas. 1989 m.
Vilnius. 1988 m.
Vilnius. 1988 m.

Vėliau fotografiją buvau apleidęs, tačiau ta sėkla jau buvo pasisėjusi. Baigęs studijas universitete, 1982 metais gavau paskyrimą į „Sigmos“ gamyklą. Ten atradau labai gražų kolektyvą: buvo čia ir teatras, ir liaudies ansambliai, ir sportininkų bei turistų būreliai. O tarp jų – ir fotografai. Šitaip aš nupūčiau dulkes nuo savojo fotoaparato ir vėl ėmiau gan aktyviai tuo domėtis.  

Kadangi šį bei tą rašinėjau, ėmiau dalyvauti įvairiuose gamykloje vykstančiuose renginiuose, juos aprašyti ir fotografuoti. Pirmosios mano publikacijos pasirodė gamybinio susivienijimo „Sigma“ laikraštyje, kuris, jei gerai pamenu, pasirodydavo kartą per savaitę. 1983 metais didžiuliame gamyklos koridoriuje surengiau pirmąją savo fotografijų parodą, kurioje eksponavau įvairios tematikos darbus.  

Butėnai. 1987 m.
Nida.1985 m.
Vilnius. 1987 m.
Kernavė. 1989 m.
Vilnius. 1988 m.

Sykį vienas sporto bičiulis žinodamas, kad domiuosi fotografija, nusivedė mane pas Vitą Luckų. Jis tuomet kaip tik ieškojo laboranto, galinčio įvairius užsakymus bei jo paties darbus spausdinti. Pasišnekėjome ir kaipmat sutarėme. Šitaip trejus metus iki pat jo žūties 1987 metais dirbau pas V.Luckų. Fotografija tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi: jau nebuvo skirtumo kur darbas, kur laisvalaikis – visur su fotoaparatu, visada tarp chemikalų, juostų, fotopopieriaus bei nuotraukų. Netikėta pažintis su šiuo fotomeistru įkvėpė ir pačiam ieškoti įdomesnių siužetų, vaizdų bei pasakojimų.  

Elektrėnai. 1987 m.
Viešintos. 1987 m.
Troškūnų dvaras. 1989 m.
Varėnos rajonas. 1988 m.
Matuizos. 1986 m.

Esu fotografas primityvistas, nebaigęs jokių fotografijos mokslų. Mano studijos vyko V.Luckaus laboratorijoje žiūrint į jo nuotraukas, matant, kaip jis dirba, kaip mąsto. Pamoka, kurią jis davė man, buvo labai paprasta. Pamenu, kartą paprašius kažkokio patarimo, gavau iš jo atsakymą: „Nori fotografuoti – imk aparatą ir eik. Jei išeis, vadinasi, duota. Jei ne – tai jokie mokslai nepadės.“  

Varėna-Vilnius. 1987 m.
Troškūnų dvaras. 1989 m.
Troškūnų dvaras. 1985 m.
Altajaus krašte. 1985 m.
Kalnų Altajus. 1985 m.

Tuomet dažnai lankydavausi ir Fotomeno draugijos bibliotekoje, kurioje jau tuomet buvo sukaupta puiki fotografijos knygų kolekcija: godžiai jas varčiau ir studijavau vaizdų techniką, niuansus, pagrindines meno taisykles ir principus. Taip pat čia vykdavo labai įdomios paskaitos, tad reguliariai jose lankydavausi ir šitaip plėčiau savo supratimą apie tai, kokia gali būti fotografija. 

Vilnius. 1989 m.
Viešintos. 1987 m.
Troškūnų dvaras. 1989 m.
Draugo portretas. 1988 m.
Vilnius. 1988 m.

O fotografavau intuityviai, neplanuotai – tai, kas atsiverdavo prieš akis, įvairius nutikimus, žmonių gyvenimo siužetus, susitikimus. Kur tik eidavau, visur su fotoaparatu. Mano studija – gatvė: čia visuomet kas nors įdomaus ir nenuspėjamo vyksta. Buvau laisvas fotografas, mat niekas man už tai nemokėjo pinigų, tad dirbau tik sau. Jei po V.Luckaus žūties būčiau tapęs fotokorespondentu, viskas būtų gal ir kitaip. O dabar – mano archyvas – tai mano gyvenimas. 

Troškūnai. 1988 m.
Viešintos. 1987 m.
Vilnius. 1986 m.
Vilnius. 1988 m.
Kriviliai. 1988 m.

Kas man yra fotografija? Tai kūrybinis impulsas, iškrova. V.Luckus savo darbais užkrėtė dirbti reportažo principais. Spontaniškai gimė ir keli mano fotografijų ciklai – „Lietuvių liaudies meistrai“, „Mano motina“, „Piligrimai“. Jei iš fotografavimo padarydavau pusšimtį ar net visą šimtą kadrų ir vienas pavykdavo – tai jau būdavo džiaugsmo. Dabar, praėjus trims dešimtmečiams, į tas nuotraukas jau kiek kitaip žiūriu: laikas fotografijai suteikia naujų atspalvių, subtilių niuansų, gali pamatyti tai, kas anuomet buvo savaime suprantama, o dabar jau tampa istorijos ir prabėgusio laiko ženklais. Šitaip žiūrovo žvilgsnis prikelia praeitį gyvenimui – sužadindamas prisiminimus, jausmus, asmenines ar net bendras tautos patirtis. Atrodo, kad viskas tik vakar vyko, o, žiūrėk, kiek vandens nutekėjo... Tai ir yra fotografijos stebuklas – pagauta akimirka vis tolsta nuo mūsų, o mes – nuo jos. Tačiau užtenka žvilgterėti į nuotrauką ir viskas sugrįžta – ta akimirka iš praeities tampa dabartimi... 

Kelionė. 1988 m.
Varėnos rajonas. 1987 m.
Vilnius. 1989 m.
Vilnius. 1989 m.
Troškūnai. 1985 m.
Vilnius. 1989 m.
Vilnius. 1989 m.

Nuotraukos Vytautas Janulis 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Vadyba Lina Zaveckytė