Užupio legenda pagal fotografą Marių Abramavičių: tai pilnatvės ir jėgos vieta
Mano pažintis su Užupiu prasidėjo dar sovietmečiu, mat kaip tik čia tėvas, dailininkas Kazys Abramavičius, turėjo savo dirbtuves. Gan dažnai pas jį užsukdavau, tiesa, niekada neperžengdavau dabartinės Angelo aikštės ribų. Tai buvo visiškai kitas Užupis – pavojingas ir grėsmingas, todėl net minties kišti nosies giliau, lįsti į kiemus pasižvalgyti, nebuvo.
Jau gerokai po studijų, 1999 metais grįžęs iš kelionės po Tibetą, išgyvenau didžiulį virsmo laikotarpį. Tuomet, pamenu, stovėdamas šalia Vilnelės miesto pusėje, kaip tik priešais būsimą „Galeros“ kiemą pagalvoju – kaip norėčiau ten įsikurti. Po kelių mėnesių mano svajonė virto realybe: kažkas iš buvusių skvoterių išsikėlė ir paliko tuščią būstą – kaip tik jame aš ir apsigyvenau. Mano naujaisiais kaimynais tapo Deivis, Giedrius, Darius, Virgelis. Taip ir prasidėjo keliolika metų trukusi mano užupietiška epopėja.
Jau tuomet gan intensyviai fotografavau, tapiau, tačiau būtent Užupyje mane ištiko kūrybingumo banga – ėmiau rengti parodas, visur vaikščiodavau su fotoaparatu ir paveiksluodavau gyventojus, rajono kasdienybę, šventes bei įvairius meno įvykius.
O jų tuomet netrūko: kiekvieną savaitę Užupio meno inkubatoriaus (UMI) kieme vykdavo įvairios akcijos, performansai, parodos, žaidimai ir visokio plauko linksmybės. Visa tai ir stengiausi įamžinti iš pradžių juostiniu fotoaparatu, vėliau skaitmeniniu. Tikėtina, kad per tuos metus man pavyko sukaupti bene išsamiausią Užupio respublikos vaizdų metraštį. Tuo tarpu didžiausią videoarchyvą išsaugojo Algimantas Lekevičius.
Panašiu metu prasidėjo ir Užupio Neprigulmybės šventės Balandžio 1-ąją, Konstitucijos lentelių siena, Užupio garbės piliečio vardo suteikimas, iniciatyva pastatyti Užupio angelą, Baltų staltiesių diena, švenčiama antrąją Velykų dieną bei kitos tradicijos, kurių nemaža dalis tebegyvuoja iki šiol. Tai buvo tikras Užupio aukso amžius, kurio epicentru tapo Užupio menų kiemas.
Daugybė dalykų Užupyje tuomet nutiko Stebuklo dėka, mat racionaliai, vadovaujantis geležine logika, to paaiškinti tiesiog neįmanoma. Viso to šaltinis – kūrybinė sąmonė. Būtent iš jos gimęs impulsas pritraukė ir daugybę žmonių, entuziastų, kurie dėl idėjos, buvimo džiaugsmo ir tos pozityvios energijos ėmėsi realizuoti visų tų smagių, žaismingų ir beprotiškų idėjų.
Tuomet Užupis buvo visiškai kitoks: erdvus, tuščias, apleistas. Tame buvo nemažai romantikos, bet kartu ir skurdo, nykimo, siaubingos netvarkos ir grėsmės. Vis dėlto, įkėlus koją į kokį kiemą, prieš akis staiga atsiverdavo erdvės, netikėti rakursai ir įspūdingo grožio vaizdai. Be abejo, visa tai buvo sumišę ir su pavojais bei vietinių gyventojų agresija. Tačiau su laiku mes ir patys tapome vietiniais, grėsmę perkeitė kūryba, o Užupis ėmė transformuotis ir virsti kažkuo nauju, kitokiu.
Pats sau šį laikotarpį įvardiju kaip sielos būtį peržengus į kitą krantą. Tai labai intensyvus ir daugiaplanis gyvenimas – buvimas maksimaliai įmanomu būdu šiame pasaulyje. Šia prasme Užupis – ne tiek fizinė teritorija, kiek kūrybinė kategorija, jėgos vieta. Juk konkreti vieta gali radikaliai keistis – ilgainiui būtent taip ir nutiko su Užupiu, tačiau jo idėja, tas kūrybinis impulsas niekur neprapuolė ir tebėra gyvas bei pulsuojantis ir po šiai dienai.
Per keliolika metų – subjektyvioje mano realybėje, rodos, prabėgo visas šimtmetis – Užupyje įvykusias permainas įsisąmoninau tik pradėjęs dėlioti fotografijų albumus „Užupis: mitai ir realybė“ – apie gyvenimą čia bei „Žymūs ir nežinomi“ – apie Užupyje sutiktus žmones. Tai savotiškas slenkstis, leidžiantis pamatyti, kad to, kas buvo, jau nebėra, viskas yra kitaip, o ši kaita – neišvengiama.
Per tuos metus aš nemažai daviau Užupiui, tačiau ir pats be galo daug gavau mainais. Tokia, matyt, yra abipusio kūrybinio dalijimosi ir betarpiško atsidavimo dovana. Jaučiau įkvėpimą tiesiog vaikščiodamas, kvėpuodamas ir būdamas šioje erdvėje. Tai buvo visiška pilnatvė.
Nuotraukos Marius Abramavičius
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė