Rimanto Dichavičiaus fotografijose – veidai, tapę mūsų laiko kultūros ženklais
Pirmą kartą gyvą dailininką ir baltą popieriau lapą pamačiau grįžęs iš Uralo taigos, kai man buvo penkiolika metų. Ten buvo kita patirtis, mus supo kiti vaizdai ir reiškiniai – miškas be pradžios ir pabaigos, barakai su utėlėmis ir blakėmis, žiemos sniegynai, šaltis, kuomet sproginėja net sienos, ir kasdienis alkis.
Kad yra toks Meno stebuklas, akis atvėrė žurnalas „Ogoniok“, kurį pirmą kartą paėmiau į rankas Šiauliuose, kai mane ir dar du vaikelius iš Sibiro parsivežė teta Elena Karalaitienė. Tame žurnale per kelis puslapius buvo pristatytas kažkoks dailininkas ir publikuotos jo kūrinių reprodukcijos su trumpais aprašais. Šis elementarus įvykis nulėmė visus tolesnius mano gyvenimo žingsnius.
Esu laimingas, pasirinkęs šį kelią, vedusį ir tebevedantį į žodžiais nenusakomus pasaulius, į negęstančias emocines patirtis. Kiekvienas menininkas – tai unikalus atradimas, atskiras pasaulis, iš kurio niekada nesinori išeiti ir kuriuo visad maga pasidalyti su kitais.
Jei nori giliau pažinti dailininką, reikia rasti savitą burtų kodą, tarsi tik jam vienam tinkamą raktą. Ir tada apima nenusakomas atradimo jausmas. To jausmo vedamas net nepastebėjau, kaip net dešimtį metų praleidau rengdamas trijų tomų albumą „Laivės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“. Jame vietą rado per du šimtus autorių ir daugiau kaip 5 tūkstančiai visų vizualinių žanrų kūrinių.
Fotografuoti dailininkus pradėjau tarsi savaime, beveik iškart po to, kai į rankas pirmą kartą paėmiau fotoaparatą. Savo laiku mokiausi Kauno dailės mokykloje, vėliau šešerius metus studijavau tuometiniame Vilniaus dailės institute, tad dailininkai buvo mano draugai, mano dėstytojai, mano žmonės. Turėjau laimę pažinti daugelį šių talentingų, genialių ar tragiško likimo asmenybių, su kuriomis mūsų gyvenimo keliai nuolatos persipindavo. Tad man nereikėjo nieko daryti specialiai – aš tiesiog fotografavau savo artimiausią aplinką, žmones, kurie mane supo nuo jaunystės dienų.
Iki šiol esu pakerėtas šių kūrėjų talento, darbų, kuriuos jie sukūrė. Ne vienas jų, jei būtų gimęs ir gyvenęs Vakarų Europoje ar Amerikoje, šiandien būtų pasaulinio garso menininkas. Pavyzdžiui, Antanas Kmieliauskas – tai žmogus, kurio kūryba yra tarsi miestas, iškilęs vidury dykumos. Visą jo kūrybą galima būtų padalinti dešimčiai žmonių ir visi jie būtų verti Nacionalinės kultūros ir meno premijos.
Per savo gyvenimą jis nutapė net 2 tūkst. kvadratinių metrų freskų. Maža to, ne tik ant sienų, bet ir ant lubų. Nukalė 121 skulptūrą, trys iš kurių svėrė daugiau nei 35 tonas. Beje, prie vieno kolūkio kontoros A.Kmieliauskas buvo padaręs tokį darbą, kurio trys traktoriai nesugebėjo pavilkti. O kur dar jo grafikos ir tapybos darbai... Tai, neabejotinai, vienas iš didžiųjų mūsų meistrų.
Nuo septintojo dešimtmečio pradžios motociklu važinėdamas po Lietuvą, sutikau įdomiausių žmonių ir šitaip ėmiausi fotografuoti jų portretus ir gyvenimą, namus ir dirbtuves, darbus ir vaikus, šuniukus ir eskizus. Fotografija man buvo tarsi durys į šiuos pasakiškus įstabių asmenybių pasaulius. Į šiuos kūrėjus žiūrėjau tarsi į dievus, kurie sovietmečiu savo dirbtuvėse sugebėjo sukurti alternatyvią tikrovę, unikalią ir nuo nieko nepriklausomą.
Dirbdamas diena iš dienos aš tarsi dar kartą studijavau Dailės akademijoje, tik šį kartą – įvairias joje dėstomas specialybes. Pajutau ir supratau begalinę meno jėgą visose mūsų gyvenimo patirtyse, padedančią žmogui būti žmogumi ir valstybei tapti valstybe. Būtent dailininkai sukūrė mūsų valstybei unikalų, spalvingą, puošnų, o kartu ir paprastą rūbą, be kurio ji būtų ne ji, o mes – ne mes.
Mūsų menas po ilgų sovietmečio cenzūrų, draudimų ir tiesioginio naikinimo šiandien atsitiesia, nusipurto įskiepytą nevisavertiškumą ir mūsų talentingų kūrėjų dėka praturtina istorijos suvokimą, kuria sodrią kultūrinę erdvę, mūsų kasdienybę ženklina naujomis formomis bei idėjomis. Tai yra savarankiška estetinė moralinė jėga. Neabejotinai ši jėga bus dar stipresnė, kai ją supras mūsų visuomenė – ypač prie Valstybės vairo esantieji.
Deja, daugelis mano draugų, užfiksuotų šiuose kadruose, jau yra iškeliavę. Žiūrėdamas į jų portretus galiu prisiminti mūsų susitikimus, pokalbius, žvilgsnius bei bendras patirtis. Visa tai svarbu, visa tai turi išlikti. Galbūt fotografija kaip tik ir yra vienas iš būdų užfiksuoti šių asmenybių kūrybos šviesą, kuri ir per laiko distanciją sklinda iki mūsų nešdama grožio ilgesį... Juk menas – tai išsigelbėjimas. Būtent per meną žmogus tampa žmogiškesnis. Tai yra raktas į visų mūsų egzistencijos gelmę, į slapčiausias ir tikriausias patirtis.
Ir šiandien, štai jau daugiau nei penkis dešimtmečius, tebepildau Lietuvos meno kūrėjų kolekciją, tebefotografuoju jų portretus. Kur bevažiuočiau, pas ką beeičiau, visada su savimi nešuosi ir fotoaparatą. Proga sutikti gražų ir mielą žmogų visuomet tampa džiugia švente ir įvykiu, o kartu ir galimybe patirti džiaugsmą ir nuostabą. Juk žmogus auga tol, kol jis randa kuo stebėtis. Ir nebūtinai vien menu, bet ir mokslu, darbu, gamta ir daugeliu kitų dalykų. Tačiau menininkai čia užima išskirtinę vietą savo čiūdnumu. Jie visada geba nustebinti, tereikia atsigręžti į jų kūrybą ir tai patirti.
Nuotraukos Rimantas Dichavičius
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė