R.Požerskio fotografijų serija „Vaikų ligoninė“: pasakojimas apie gyvybės galią

1976 metais gavau tuometinių Kauno klinikų užsakymą padaryti reprezentacinių spalvotų fotografijų seriją apie ligoninės kasdienybę. Man buvo suteikta visiška laisvė lankytis bet kuriame skyriuje, operacinėse, palatose ir net morge. Darbui pasiėmiau du fotoaparatus – plačiajuostį užsakymo įgyvendinimui ir siaurajuostį. Pastarojo paskirtis buvo pripratinti žmones prie fotoaparato, kad ilgainiui jie nebekreiptų į mane dėmesio. Su šiuo fotoaparatu fiksavau tai, kas ligoninėje buvo įdomu man asmeniškai.

Apsirengęs baltu chalatu ir kepuraite tapau panašus į kitus medikus. Tik mano įrankis buvo ne skalpelis ar termometras, bet fotoaparatas. Šioje ligoninėje didžioji dalis pacientų buvo suaugę, o vaikai – mažuma. Štai kodėl pirmosios čia fotografuotos operacijos, palatos ir skyriai buvo suaugusių žmonių.

Ligoninėje lankiausi reguliariai: nuosekliai eidavau iš vieno aukšto į kitą, stebėjau ir susipažindamas su aplinka, personalu bei ligoniais. Tai ne visada buvo lengva. Kančia ir skausmas čia tvyrojo ore, o kai kurios operacijos, pavyzdžiui, širdies ar kaukolės kaušo nuėmimo, buvo tiesiog sukrečiančios. Seriją kūriau vienus metus ir galiausiai ją pavadinau „Ligoninė“.

Vis dėlto, šios temos neapleidau ir toliau, o netrukus persikėliau į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kurioje budinčia stomatologe dirbo mano mama. Aš tapau budinčiu fotografu. Būtent tai man suteikė galimybę ir čia būti labai arti ligonių, tik šį kartą – mažųjų.

Tais laikais fotografuoti vaikus buvo gerokai paprasčiau nei dabar – žvilgsniu gaudavau tėvų sutikimus, o patiems vaikams mano pasirodymas ligoninėje tapdavo savotiška pramoga, kasdienybės prablaškymu – juk laikas čia bėgdavo visai kitaip nei už ligoninės sienų.

Kodėl mane taip sudomino būtent vaikai ligoninėje? Ši tema pasirodė gerokai dinamiškesnė ir viltingesnė. Vaikai į ligonines patenka dėl įvairių traumų, jiems čia suteikiama pagalba, jie aptvarkomi, sparčiai ima taisytis, sveikti, netrukus jie jau bėgioja su ramentais, dūksta palatose bei ligoninių koridoriuose ir išrašomi namo. Tad nors čia netrūksta ašarų ir kančios, tačiau, žvelgdamas į vaikus, supranti, kad ši būsena – laikina. Savo esme ši tema yra optimistinė.

Nepaisant to, fotografuoti vaikus nebuvo paprasta, nes jų kaita ligoninėse buvo gan didelė, todėl atėjęs kitą kartą, jau nerasdavau tų, su kuriais praėjusį sykį užmezgiau ryšį. Štai kodėl kiekvieną sykį atėjus į ligoninę reikėdavo dirbti labai kryptingai ir intensyviai, jau žinant, kas mane domina šį kartą, ir suvokiant, kad po savaitės šie mažieji bičiuliai jau bus iš ligoninės išrašyti.

Šioje temoje yra keturi herojai – tai vaikai ligoniai, gydytojai ir seselės, kurie rūpinasi ir slaugo vaikus, kiti vaikai, ligoninėje tampantys likimo broliais ir sesėmis, bei artimieji, lankantys vaikus ir atvykstantys jų išsivežti namo. Visi jie yra pagrindiniai ligoninės aktoriai ir visas šis gyvenimo teatras vyksta tarp jų. Aš pats buvau šios dramos stebėtojas.

Fotografuodamas supratau, kad trauma ir skausmas, gydymas ir atjauta, gyvybė ir sveikata yra amžinos temos, kurios kiekvieną žmogų lydi nuo gimimo iki mirties. Maža to, tai buvo svarbu ir aktualu prieš kelis šimtus metų, lygiai taip pat bus jautru ir po kelių šimtų metų.

Su šia serija, ilgesnėmis ar trumpesnėmis pauzėmis, gyvenau dešimt metų. 1986 metais, pamatęs, kad kartojuosi ir jokių naujų siužetų ar motyvų pagauti nebepavyksta, ją užbaigiau. O 1987 m. Vilniuje, tuometiniuose Dailės parodų rūmuose, dabartiniame ŠMC, buvo atidaryta didžiulė Lietuvos fotografų paroda. Ant vienos sienos pirmą kartą parodžiau ją visą. Po kelerių metų Aleksandras Macijauskas man prisipažino, kad baigęs savo seriją „Veterinarijos klinikose“, norėjo ir pats eiti fotografuoti sergančių vaikų, tačiau parodoje pamatęs eksponuojamą šį mano ciklą suprato, kad į ligoninę jau nėra ko eiti...

Šioje serijos pagrindu tapo bendražmogiškos patirtys, todėl sovietmečiu ji išvengė cenzūros ir galėjo būti rodoma tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. 1982 metais Rostoke, Rytų Vokietijoje, vykusioje tarptautinėje parodoje už ją man buvo paskirtas pagrindinis prizas. 1988 m. specialiu prizu šis ciklas buvo įvertintas ir Ženevoje, Šveicarijoje, Raudonojo Kryžiaus organizuotame tarptautiniame festivalyje, kurio tema – „Sveikata visiems“.

Nuotraukos Romualdas Požerskis

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė