Fotografės Ievos Budzeikaitės darbuose – kariuomenė žmogišku veidu

Lapkričio 23-iąją minima Lietuvos kariuomenės diena. Sveikiname visus, kurie saugo ir gina mūsų žemę ir dangų, žmones ir medžius.

Savo gyvenimo niekados neplanavau sieti su kariuomene, tuo tarpu fotografija nuo ankstyvos paauglystės buvo svarbi mano saviraiškos bei kūrybos dalis. Neatsitiktinai baigusi mokyklą studijoms pasirinkau taikomąją fotografiją. Būtent čia pamačiau, kokia plati yra žanrų įvairovė ir kiek daug subtilių skirtumų kiekvienas jų turi.

Nemąsčiau, kokios srities fotografe norėčiau būti – fotožurnaliste, meninės fotografijos kūrėja ar vestuvių fotografe. Per savo praktiką išbandžiau įvairias šias sritis, tačiau nuo pat studijų pradžios mane labiausiai sudomino reportažo žanras.

Ieva Budzeikaitė. Tomo Kavaliausko nuotr.

Kelerius metus dirbau vienoje redakcijoje, o 2013 metais pradėjau fotografuoti kariuomenę. Tuo metu absoliučiai nieko neišmaniau apie kariuomenės gyvenimą bei jos struktūrą. Pamenu, vienos iškilmingos rikiuotės metu kažkas pasakė: „Ieva, nufotografuok generolą“, o aš žiūriu į tuos kariškai apsirengusius žmones ir nesuprantu, kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Tad su laiku teko susipažinti su daugeliu mūsų kariuomenės gyvenimo aspektų ir suprasti, kas yra kas.

Pradžioje netrūko ir komiškų situacijų. Tarkime, kai vykdavau fotografuoti pratybų, rengdavausi tai, ką turėdavau po ranka, pavyzdžiui, raudoną striukę. Man patogu, tačiau kariams, kuriuos fotografuodavau – ne, nes tokia savo apranga „priešui“ kaipmat išduodavau karių pozicijas. Tačiau ilgainiui aš perėjau į profesinę karo tarnybą, gavau karinę uniformą ir tokios problemos nebeliko – bent savo apranga tapau lygi su visais kitais.

Šiandien Lietuvos kariuomenėje esu vyresnioji seržantė specialistė, mano pareigybė – kariuomenės fotografija. Visos šios fotografijos – tai vizualus šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės bei sąjungininkų metraštis. Tokia yra mano tarnystė kariuomenei ir Lietuvos valstybei.

Iš pradžių mane labiausiai domino netikėtos fotografinės akimirkos. Viena pirmųjų padarytų nuotraukų buvo iškilmingoje rikiuotėje žiovaujantis karys. Man atrodė svarbu pastebėti kariuomenėje tai, kas netipiška, nekasdieniška ir žmogiška. Tokia kasdienybės dokumentika – subtili ir nepagražinta, be pozos ir vaidybos.

Vis dėlto, ilgainiui suvokiau, kad mano užduotis yra kiek kitokia: aš turiu visuomenei pristatyti kariuomenę – pasakoti istorijas, rodyti reportažus, supažindinti su tuo, ką veikia ir kaip gyvena mūsų kariai. Akivaizdu ir tai, ypač pastaruoju metu, kad šios nuotraukos gali būti panaudojamos ir priešiškai propagandai, todėl fotografuodama bei publikuodama savo darbus, jau gerokai labiau stengiuosi pasverti, kokiame kontekste jie gali atsidurti.

Tad šiandien fotografijoje siekiu išlaikyti balansą tarp šių dviejų pasakojimų: rodyti reprezentatyvias kariuomenės gyvenimo akimirkas, kuriose žmogaus neužgožtų metalas ir karinė technika.

Veiklos prasme kariuomenės gyvenimą galima suskirstyti į dvi dalis: tai karinis rengimas – pratybos, oficialūs renginiai ir tiesiog kasdienybė, kursai. Be jokios abejonės, fotografiškai, taip pat ir žmogiškąja prasme, įdomiausia yra kasdienybė, ypač pratybos ir mokymai, kuriuose ir slypi kario tikrovės žavesys.

Kai tik turiu galimybę, visada stengiuosi vykti drauge su kariais į mokymus, nes žinau, kad čia galima padaryti pačius įdomiausius kadrus, dokumentine prasme vertingiausius reportažus.

Kariuomenėje reguliariai vyksta „Patrulio kursas“, kuriame dalyvauja žvalgai. Šie mokymai trunka devynias savaites. Neskaičiuojant specialiųjų pajėgų karių pratybų, tai, mano manymu, yra vienas sudėtingiausių kursų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Mokymų metu kariai atlieka įvairias užduotis – nuo treniruočių baseine iki naktinių orientacinių žygių, nuo plaukimo naktį per marias iki infiltracijos su sraigtasparniu.

Fotografui šie kursai – neišsenkančių siužetų lobynas. Norint padaryti išties gerą reportažą – būtina visur dalyvauti su kariais. Tik tokiu būdu galima tapti dalimi tos aplinkos, kurioje dirbi, tapti savu žmogumi – įprastu, todėl nebepastebimu. Tik šitaip įmanoma užfiksuoti nesuvaidintas tikrovės akimirkas.

Kariuomenės fotografija vienu metu yra ir labai platus, ir labai siauras žanras. Galima į tai žiūrėti vien kaip į kietų ginkluotų vyrų bei moterų tarnybą. Tačiau žvelgiant per dokumentikos prizmę, visi šie įtampos kupini bei kasdieniai siužetai, veidai ir įvykiai, alinančios pratybos ir iškilmingos rikiuotės pasakoja apie vieną ir tą patį – žmogų ir jo gyvenimo istoriją.

Nuotraukos Ieva Budzeikaitė

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė