Žilvinas Kropas. „Saulėraščių iliuminacija“ – saulės pėdsakų kolekcija

Serija „Saulėraščių iliuminacija“ sukurta naudojantis išskirtine fotografijos šaka – lėta ir nuo paties fotografo nepriklausoma, atskirą terminą turinčia – soliaografija. Tai saulės raštų, jos kasdienės kelionės dangaus skliautu, pėdsakai.

Šiam procesui užfiksuoti naudojami ne įprasti fotoaparatai bei juostelės, bet primityvūs, savadarbiai įrenginiai. Pagrindine mano fotografavimo priemone tapo tuščia skardinė, į kurios vidų įdėjau šviesai jautrų popieriaus lapelį, o vietoj objektyvo skardinės sienelėje adata pradūriau mažą skylutę – būtent pro ją skverbiasi šviesa ir piešia vaizdą fotopopieriuje.

Fotografui belieka šį „aparatą“ palikti pritvirtintą tinkamoje vietoje ir kuriam laikui pamiršti. Visą darbą už jį padarys laikas ir šviesa. Šitokiu būdu vienai fotografijai sukurti man prireikia nuo trijų mėnesių iki vienų metų. Pati gamta įspaudžia savo atvaizdą popieriaus lakšte, o fotografas – tik pribuvėjas, kurio užduotis yra priimti tai, kas vyksta.

Šio proceso metu su skardinėmis nutiko pačių įvairiausių dalykų. Vienos jų pradingdavo be pėdsakų – gal dėl depozito?.. Kitas rasdavau sulamdytas ir numestas netoliese. Kartais žmonės, pamatę mano „fotoaparatus“ ir fotografavimo būdą, juokdavosi ir ilgai kraipydavo galvas nesuprasdami, kuo aš čia užsiimu.

Neretai į skardinę prilydavo, tuomet popierius sudrėkdavo ir supelydavo. „Fotoaparato“ viduje apsigyvendavo vorai ir čia sukurdavo savo voratinklių labirintus. Pavasarį patvinus upei viena skardinė atsidūrė po vandeniu ir tuomet fiksavo povandeninį pasaulį. Pasitaikydavo, kad kai kurias jų tiesiog pamiršdavau, o atsimindavau tik po kelerių metų – tai būdavo džiaugsmo ir nuostabos jas surasti.

Visos šios „nesėkmės“ istorijos tik patvirtina soliaografijos grožį – kuo blogiau, netobuliau, netikėčiau, tuo geriau. Šitaip ir gimsta unikalūs vaizdai, kurių niekas, net ir jos kūrėja – gamta – negali atkartoti. Visa tai vieną kartą, nepakartojama ir unikalu. Šie abstrakcijų paveikslai praveria vaizduotę ir leidžia mintims klajoti po nežinomus ir paslaptingus laiko peizažus.

Taip aš tapau saulės pėdsakų kolekcionieriumi, o kartu ir savotišku metraštininku, nes mažoje skardinėje „surenku“ vienų metų rieves, šviesa įspaustas į baltą lapą.

Soliaografija – tai ir poezija, ir meteorologija vienu metu: nuotraukas galima „skaityti“ ir kaip tekstą, pilną metaforų ir simbolių, ir kaip gamtos reiškinių dienoraštį – kokia buvo praėjusi vasara, daug saulės, debesų ar lietaus būta.

Šis sluoksniuotas vaizdas – tai pasakojimas apie gyvenimo tėkmę – be pradžios ir be galo...

Fotografijų serija „Saulėraščių iliuminacija“ buvo publikuota JAV, Ispanijos, Prancūzijos bei Meksikos meno žurnaluose.

Nuotraukos ir tekstas Žilvinas Kropas

Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė