Algimantas Aleksandravičius. „Zavišų dvaro gyventojai“ – kita teritorija

Žmogaus psichinės būsenos paribiai – fotografų pamėgta tema. Senelių namai, įkalinimo įstaigos, benamiai, priklausomybę turintys žmonės – tai intriguojančios, gąsdinančios, sukrečiančios istorijos. Tačiau už jų visų – žmogus.

1997 metais fotografuojant Jotainių psichoneurologinį pensionatą, įsikūrusį Zavišų dvare, tuo metu dar vadinamą Beprotnamiu, ne kartą pats sau kėliau klausimą: „Kas jie?“ Fizinių įvykių ar neišmatuojamo streso aukos? O gal išrinktieji, pašaukti kažkokiai kosminei misijai, kurių kūnuose apsigyvenusios žmonijai nežinomos jėgos? Tik viena buvo akivaizdu – Dievas juos išvadavo nuo dvasinių savigraužų, kompleksų ir atsakomybių.

Fotografuodamas šiuos žmones mačiau ne tik jų negalią, bet ir džiaugsmą būti laimingiems. Tai mums žvelgiant iš šalies jų poelgiai atrodo kvaili ir neracionalūs. Tačiau jie viską mato savaip ir nemanau, kad tas žvilgsnis kažkuo blogesnis už kitų, laisvai gyvenančių visuomenėje. Savo dvare jie dainuoja, vienu metu gali rūkyti dvi cigaretes, šlapintis į kelnes ir dėl to visiškai nekompleksuoti. Dauguma jų nuolatos šypsosi ir tikrai atrodo laimingi. Žiūrėdamas į juos, mąstydavau, kokie mes visi esame trapūs. Kokie pažeidžiami – tiek fiziškai, tiek ir morališkai. Niekados negali žinoti, ar ištikus kokiai bėdai, čia nebus uždarytas tau artimas žmogus, ar pats netapsi vienu šių (ne)laimingųjų. Kaip yra pasakęs M.Bulgakovo personažas Volandas: „Tu negali atsakyti už rytdieną, nes tu jos nevaldai...“

Nemaža dalis žmonių, įamžintų šiose fotografijose, gimė pensionate. Kiti – palikti prieglaudoje dar būdami bevardžiais kūdikiais. Daugeliui šis dvaras tapo jų namais visam gyvenimui.

Teisė šias fotografijas publikuoti leidiniuose bei rodyti parodose buvo suderinta su tuometine Jotainių psichoneurologinio pensionato administracija.