Edis Jurčys. „Gyvenimo scenos“: fotografiniai liudijimai
Pirmą šio to vertą nuotrauką padariau būdamas šešiolikos ir nuo to laiko iš savo rankų nebepaleidžiu fotoaparato. Kartais, tiesa, jį pakeičia filmavimo kamera, tačiau net ir tada fotoaparatą laikau ranka pasiekiamu atstumu. Ir taip tęsiasi jau daugiau nei keturis dešimtmečius.
Save priskirčiau prie fotografų fiksuotojų, o ne kūrėjų. Kūrėjas man daugiau asocijuojasi su režisieriumi, kuriam būtina įsivelti į tam tikrą situaciją, tapti jos dalimi ir kurti kompoziciją, vadovaujantis savais principais. Tuo tarpu mane domina konkreti akimirka, kurią sukuria pats gyvenimas. Todėl mano darbai yra labiau dokumentinė fotografija: jokių paslapčių ar išradimų čia nėra – ką pamatau aš, tą nuotraukose mato ir žiūrovas.
Nuo 1989-ųjų gyvenu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Štai kodėl fotografijoje daug Amerikos. Jos žmonės, jų gyvenimo būdas, aplinka, kasdienybė, socialinės temos, vargas ir džiaugsmas, kančia ir bendrystė – visa tai sutelpa mano „amerikietiškuose“ cikluose.
Mane labiausia domina socialinės temos. Per jas galiu priartėti prie nesumeluotos ir nesuvaidintos tikrovės. Šių temų centre – žmogus. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad daugelis šių temų yra nepakeliamai skaudžios. „Gyvenimas su AIDS“ – apie devintajame-dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Ameriką sukrėtusią AIDS epidemiją, „Kūno kalba“ – apie judesio terapiją neįgaliems žmonėms, „Šeimos ilgesys“ – apie benamius ir jų augintinius.
Realybės tirštuma, pažymėta tragedija, drama, liūdesiu, skleidžiasi ligoninėse, gatvėse, tarp atstumtųjų ir paliegusiųjų.
Taip, šios temos išties yra sunkios. Bet jas kuriant man pamažu vėrėsi neišmatuojama žmogaus gelmė, kuri labiausiai pasireiškia silpnume. Ką reiškia gyventi žinant, kad tavo kūną ardo nežinoma infekcija? Ką reiškia patirti šokio džiaugsmą, kai tu negali valdyti net savo pirštelio? Ką reiškia rūpintis kitu, kai tu pats nieko neturi?
Visos šios temos augino mane kaip žmogų. Negalėjau čia būti vien tik fotografu, turėjau tapti dalimi šių žmonių gyvenimų: su neįgaliaisiais šokau, su sergančiais AIDS buvau jų ligoje, mirties akivaizdoje, galų gale, likau bičiuliu jų šeimų nariams.
Pažintis su šiais žmonėmis ir jų gyvenimais, kiekvieną kartą man suteikė daug jėgos ir galios veikti. Nežinau, ar aš jiems galėjau ką nors duoti... Viliuosi tik tuo, kad šios fotografijos ir juose įamžinti veidai, skausmingos bei šviesios mūsų gyvenimų akimirkos, bent šiek tiek prisideda prie abejingumo mažinimo ir didesnės bendrystės jausmo.
