Fotografui Abdonui Korzonui – 200: pirmasis įamžino Vilnių, dalyvavo 1863 m. sukilime ir pražuvo Sibire

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su fotografijos istoriku dr. Dainiumi Junevičiumi, įgyvendinant ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

2024 metais sukanka lygiai 200 metų, kai gimė Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas, vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos portretistų, 1863-iųjų metų sukilimo dalyvis, po tremties niekada taip ir nebesugrįžęs į Vilnių. Fotografijos pagrindus ir naujausią to meto techniką gavęs Paryžiuje, vos per kelerius metus savo fotoateljė Vilniuje jis sukūrė įspūdingą to meto vilniečių portretų kolekciją. Maža to, kaip tikras ir drąsus novatorius miestiečiams siūlė pasidaryti ne tik tapybos darbų reprodukcijas, taikė šiuolaikinę rinkodarą „perki daugiau – moki mažiau“, organizavo fotografijos pamokas smalsuoliams, o išėjęs už fotoateljė sienų, pirmasis įamžino Vilniaus architektūrą, miestovaizdžius bei apylinkes.

Abdonas Petras Korzonas gimė 1824 m. spalio 31 d. Pašaltuonyje, netoli Tauragės. Jis buvo pirmasis Jono Korzono ir Rožės Stankevičiūtės sūnus. Be jo, šeimoje augo dar penki vaikai: sūnūs Vladislovas Benediktas, Brunonas Tadas ir Antanas bei dukterys Paulina bei Olimpija. Abdono tėvai priklausė Minsko gubernijos bajorams, tad ir Abdonas paveldėjo bajorų titulą.

Po 1830–1831 m. sukilimo šeima persikėlė gyventi į miškingąją Polesę Baltarusijoje. Čia 1836 m. vienuolikmetis Abdonas ir pusantrų metų jaunesnis jo brolis Vladislovas pradėjo lankyti Mozyriaus bajorų mokyklą. Mokslai jam sekėsi ne itin gerai – jaunesnysis brolis netrukus jį aplenkė viena klase, o pats Abdonas į ketvirtąją buvo perkeltas tik po šešerių mokslų metų. Nuo 1844 m. jis mokėsi vienoje iš seniausių Minsko gubernijos ir visos Baltarusijos švietimo apygardos Slucko gimnazijoje, kurią tuomet jau lankė ir kiti broliai. Tačiau ir čia jam sekėsi ne per geriausiai: galiausiai mokslus jis nutraukė nebaigęs šeštos klasės.

A. Korzono gyvenimą ir kūrybą išsamiai tyrinėjusio ir knygą „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“ parašiusio fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus teigimu, žinių apie tai, kaip ir kur prabėgo dešimt būsimo fotografo metų iki jo atvykimo į Vilnių maždaug 1858 metais, neturime. Žinoma, kad čia jis atvažiavo drauge su mama ir dviem seserimis. Manoma, kad tėvas tuomet jau buvo miręs.

Atsikraustę į Vilnių Korzonai tikriausiai apsigyveno Vizitiečių name Rojaus skersgatvyje (dabar tai kampinis Subačiaus ir A. Strazdelio gatvių namas, Subačiaus g. 29).

Tuometinei Rusijos imperijai ėmus vadovauti imperatoriui Aleksandrui II, palengva ėmė keistis tiek kultūrinė, tiek ir politinė situacija, o nauji vėjai pasiekę ir Vilnių – silpnėjo cenzūra, palengvėjo pasų užsienio kelionėms gavimas. To meto vilniečiai su džiaugsmu ėmėsi naudotis šia atsivėrusia galimybe pamatyti Paryžių ir Romą, Vieną ir Berlyną. Vieni važiavo įsigyti išskirtinių prekių, tuo tarpu vietiniai intelektualai, menininkai keliones išnaudojo naujoms patirtimis, įspūdžiams bei savojo talento ugdymui.

1858 m. į Prancūziją susiruošė ir A. Korzonas. Šios išvykos aplinkybes atskleidžia jo prašymas tuometiniam Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovui išduoti užsienio pasą, kuriame kaip motyvą vykti į šią kelionę jis nurodė ketinimą „Paryžiuje pasitobulinti fotografijos moksle, kuriame jis jau nemažai patyręs“. Nors iki mūsų dienų neišliko nė vieno A. Korzono atvaizdo, tačiau iš policijos pateikto jo išvaizdos aprašo, įrašyto jo pase, galima susidaryti bendrą įspūdį: 34-erių Abdonas buvo nelabai aukštas – 167 cm ūgio, tamsiai rudų plaukų, mėlynų akių, pailgo smulkaus veido, be barzdos.

Užsienio paso išdavimo procedūra įvyko sklandžiai ir sumokėjęs nustatytą sumą, 1858 m. gegužės 27 d. A. Korzonas gavo pasą vienerių metų kelionei į Paryžių gilinti savo fotografines žinias. Jo kelionė ėjo per Varšuvą, Čenstakavą, Vroclavą, Drezdeną, kur užmezgė nemažai pažinčių tiek su lietuviais, tiek ir lenkais, bei gavo naudingų adresų Paryžiuje. Pakeliui jis dar stabtelėjo Prancūzijos mieste Miulūze (pranc. Mulhouse), kuriame gyveno jo dėdė Mykolas Korzonas – 1830–1831 metų sukilimo dalyvis.

Tikėtina, kad Paryžiuje Abdonas praleido keletą mėnesių – nuo liepos iki spalio, pasimatė čia su gyvenusiais kraštiečiais ir kelionėje rekomenduotais asmenimis, kurie padėjo jam tiek susiorientuoti mieste, tiek ir patekti į Paryžiaus muziejus bei galerijas. Anot fotografijos istoriko D. Junevičiaus, kadangi Korzonas buvo baigęs tik kelias klases ir, tikėtina, prancūziškai kalbėjo prastai, pagrindiniai jo fotografijos mokytojai galėjo būti Paryžiuje gyvenę fotografai lenkai. Savo viešnagės metu Abdonas pamatė naujausius fotografijos pasiekimus, geriausią įrangą, užsisakė aparatūrą, chemijos reagentų, gal net nusipirko knygų. Čia taip pat jis pamatė kokią paklausą turi ne tik portretinė fotografija, bet ir vietovaizdžių nuotraukos – būtent to jis imsis sugrįžęs į Vilnių.

Susidomėjimas fotografijos fenomenu Vilniuje, kaip ir kituose kraštuose, tuomet augo tartum ant mielių. Atradus galimybę žmogaus atvaizdą atspausti ant popieriaus, ši paslauga tapo gan madinga tiek tarp turtingųjų, tiek ir pasiturinčių vilniečių, o nuotraukų kaina beveik susilygino su knygomis. 1861 m. Vilniuje veikė penkios fotografijos ateljė, o 1863 m. atliktos revizijos metu užregistruotos net devynios veikiančios ir dar viena atidarymui jau parengta fotoateljė.

Tik sugrįžęs iš Paryžiaus į Vilnių A. Korzonas išsinuomojo butą prie Rotušės stovinčiame Adamavičiaus name (manoma, kad jis buvo posesijoje, kurioje dabar stovi pastatas Didžioji g. 20) ir čia atidarė modernią fotografijos ateljė. Nieko neatidėliodamas jis ėmėsi ne tik darbų, tačiau ir reklamos. Anot D. Junevičiaus, 1859–1862 metų laikotarpiu nė vienas kitas Vilniaus fotografas nedėjo tiek skelbimų į dienraštį „Kurier Wileński“, kaip tai darė A. Korzonas. Štai 1860 m. rugsėjo mėnesio numeryje jis viešai pranešė apie iš Paryžiaus gautą siuntą, kurioje buvo „septyni objektyvai portretų fotografavimui, tarp kurių keturi objektyvai stereoskopams (t. y. stereoskopiniams vaizdams) ir vaizdams fotografuoti, staklės su įvairių garnitūrų raidėmis laiškams ir vokams spausdinti, įvairių raštų prancūziško ir angliško laiškų popieriaus, didelis nuotraukų rėmelių asortimentas iš Prancūzijos ir Vokietijos gamyklų, taip pat stereoskopai ir įvairių miestų vaizdai jiems, taip pat Vilniaus vaizdai“.

Stengdamasis pritraukti daugiau klientų ir pirmauti prieš savo konkurentus, A. Korzonas, šalia portretų darymo, ėmėsi ir papildomos veiklos: kopijuoti aliejinius paveikslus, perfotografuoti dagerotipus, panotipijas, fotografijas, kreida ar pieštuku pieštus portretus ir biustus. O norintiems daugiau sužinoti apie fotografijos fenomeną jis siūlė praktinius fotografijos kursus – 12-os pamokų kaina buvo 45 sidabro rubliai. Siekdamas savo paslaugas padaryti prieinamas ir mažiau pasiturintiems, A. Korzonas sumažino portretinių nuotraukų kainas – darant vieną portretą jis kainavo 6 rublius, o užsakius tuziną – po 4 rb. kiekvienas.

Per nepilnus ketverius intensyvaus darbo metus A. Korzonas tapo bene ryškiausiu Vilniaus fotografu, pas kurį skubėjo įsiamžinti miesto aukštuomenė, mokslo ir kultūros veikėjai, dvasininkai ir net būsimi 1863 m. sukilimo dalyviai – Zigmantas Sierakauskas, Jokūbas Geištoras, Antanas Jelenskis, Feliksas Vislouchas ir kt.

Didžiąją dalį iki mūsų dienų išlikusių A. Korzono nuotraukų sudaro vizitinių kortelių (carte-de-visite) formato portretinės nuotraukos. Šios 9 × 6 cm dydžio plono albuminio popieriaus nuotraukos, užklijuotos ant kiek standesnio kartono kortelės, buvo itin populiarios visą XIX a.

Tačiau fotografas neužsidarė vien savo ateljė, o nešinas fotoaparatais išėjo į miesto gatves ir ėmė važinėti po Vilniaus apylinkes, tokiu būdu tapdamas pirmuoju miesto vaizdų fotografu. 1860 m. laikraštyje „Kurier Wileński“ šalia paties fotografo ateljė skelbimo pasirodė iškalbingas redakcijos prierašas: „Laikome savo pareiga rekomenduoti Korzoną publikai kaip su meile savo profesijai dirbantį menininką. Gražiausi mūsų mylimo Vilniaus vaizdai, rūpestingai jo nufotografuoti (ypač šią akimirką visus dominantys Panerių tunelio ir Rokantiškių tilto) vaizdai, pritaikyti stereoskopams, išraiškingai liudija apie p. Korzono meninius polinkius ir iš mūsų pusės verti didžiausio paskatinimo.“

A. Korzonas įamžino svarbiausius Vilniaus architektūros paminklus Rotušę, Generalgubernatoriaus, dabar Prezidento, rūmus, Katedrą, Aušros Vartų koplyčią, Šv. Onos, Misionierių, Šv. Kryžiaus, Šv. Stepono, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Rapolo bažnyčias, taip pat Pilies kalną. Maža to, jis padarė gatvių scenų, miesto panoramų, priemiesčių ir net Trakų salos pilies griuvėsių nuotraukų.

Jo Vilniaus vaizdai buvo ne kartą publikuoti Varšuvoje leisto savaitraščio „Tygodnik Ilustrowany“ puslapiuose. Pats fotografas ketino išleisti 20 pačių gražiausių Vilniaus fotografinių vaizdų albumą, tačiau ar šį sumanymą įgyvendinti jam pavyko, lieka neaišku.

1862 m. fotografas buvo dar kartą išvykęs į užsienį, lankėsi Paryžiuje ir Londone. Apsilankęs Londone vykusios Pasaulinės parodos fotografijos skyriuje A. Korzonas neabejotinai susipažino su fotografijos naujienomis.

Tuo metu Lietuvos bei Lenkijos visuomenėje ėmė augti anticarinės nuostatos ir nepaklusnumas valdžiai dėl jos vykdomos politikos, neatidaryto Vilniaus universiteto, liberalių reformų nutraukimo, tautinių ir religinių suvaržymų bei draudimų. Prie įvairių pilietinio nepaklusnumo akcijų prisijungė ir A. Korzono sesuo Paulina, pas kurią dar 1861 metų rudenį buvo atlikta krata, bei jo brolis Brunonas. Būtent pastarąjį vėlesnio tardymo metu palūžęs fotografas įvardys pagrindiniu asmeniu, įtraukusiu į sukilimo reikalus.

Pasak D. Junevičiaus, nors Korzonas nebuvo svarbus organizacijos narys, tačiau dalyvavo atliekant reikšmingus ginkluotam sukilimui darbus: būrių aprūpinimą ginklais ir šaudmenimis, galbūt ir atsišaukimų spausdinimą bei platinimą. Korzonas taip pat užsiėmė sukilėlių verbavimu, vedė juos duoti priesaikos, žinojo, kaip susisiekti su žmonėmis, vežančiais sukilėlius į miškus. Jam taip pat buvo žinoma apie į būrius išvykstančius amatininkus, karininkus ir kadetus.

Fotografo suėmimą už paramą sukilimui nulėmė jo pažintis su Varšuvoje gimusio carinės armijos Suomijos leibgvardijos pulko muzikantu Antoniu Koteckiu, 1863 metų balandžio pradžioje užsukusiu į A. Korzono fotoateljė nusifotografuoti. Tikėtina, kad išsikalbėjus su nepažįstamuoju fotografas atsivėrė, o netrukus šiam muzikantui pasiūlė prisijungti prie sukilėlių ir priimti priesaiką. Netrukus A. Korzonas buvo sulaikytas, o jo fotoateljė atliktos kratos metu už audeklo, naudoto kaip fonas portretinėms nuotraukoms, rasti septyni šautuvai ir 500 šovinių. Tai buvo neginčytini A. Korzono kaltės prieš carinę valdžią įrodymai ir jis buvo įkalintas.

Pradžioje dar laikęsis ir savo kaltės nepripažinęs, galiausiai, po pirmųjų ką tik atvykusio generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu įvykdytų viešų sukilėlių egzekucijų, A. Korzonas pakeitė parodymus ir įvardijo kelis savo bendražygius, tarp jų – ir savo brolį. Tiesa, jis paminėjo tik tuos, kurie buvo išvykę iš Vilniaus ir, jo manymu, jiems jau negrėsė suėmimas. Po šio prisipažinimo fotografas neatlaikė dvasinės įtampos ir apsirgo. Po gydytojo apžiūros jam buvo nustatytas proto pakrikimas ir iš kalėjimo jis buvo perkeltas į Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo ligoninės psichinių ligų skyrių, kur praleido keturis mėnesius.

1863 m. birželį A. Korzono bei kitose devyniose Vilniaus fotoateljė buvo atliktas nuodugnus patikrinimas. Po jos M. Muravjovo įsakymu keturios ateljė, tarp jų ir A. Korzono, uždarytos, visi aparatai užantspauduoti, o ten buvusios portretinės nuotraukos konfiskuotos ir sunaikintos kartu su negatyvais. Tuo tarpu Abdono Vilniaus vaizdų nuotraukos perduotos išpardavimui, tolesnis jų likimas nėra žinomas. Jo padaryti portretai išliko asmeniniuose žmonių bei jų šeimų albumuose, sukilimo dalyvių bylose, taip pat pateko į įvairių muziejų, bibliotekų ir archyvų rinkinius.

Tų metų rugsėjo gale įvykusio karo teismo metu A. Korzonas apkaltintas išdavyste, o spalio 1-ąją išgirdo ir nuosprendį: iš jo atimtas bajoro vardas, jis ištremiamas į Sibirą, jo turtas konfiskuojamas ir perduodamas iždui. Galiausiai po ilgos ir varginančios kelionės 1864 m. vasarą ar rudenį jis atsidūrė savo tremties vietoje Atamanovo kaime ant Jenisiejaus upės kranto. Vilniuje su dviem mažamečiais vaikais likusi žmona Vanda Korzonienė jo nepalaikė ir pasiekė, kad jos santuoka su fotografu būtų anuliuota. 1866 m. ji ištekėjo už Rusijos imperijai lojalaus Vilniaus architekto Jono Levickio.

Gyvendamas tremtyje A. Korzonas sulaukė dalinės amnestijos – 1871 m. jam leista už savo lėšas vykti į Orenburgo guberniją ir įsikurti Čeliabinske. Tuo pačiu jam sugrąžintas bajoro vardas ir teisės. Tačiau likus iki Čeliabinsko 135 km dėl silpnos sveikatos ir lėšų stygiaus jis apsigyveno Troicke. Paskutiniai įrašai jo byloje Orenburgo archyve datuoti 1874 m. gegužės 12 d. Tuomet A. Korzonas pasirašė pasižadėjimą negyventi carinės Rusijos imperijos europinės dalies sostinėse, sostinių gubernijose ir Vakarų krašte, taip pat be valdžios leidimo nestoti į valstybinę ir visuomeninę tarnybą. Nuo fotografo ištrėmimo iš Vilniaus jau buvo praėjęs dešimtmetis, o jam suėję penkiasdešimt metų

Vėlesnis garsiojo Vilniaus fotografo likimas bei jo kapo vieta iki šiol lieka nežinomi.

Nuotraukos Abdonas Korzonas iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lenkų bibliotekos Paryžiuje, Lenkijos nacionalinės bibliotekos Varšuvoje fondų bei Aleksandro Samoilovo kolekcijos.

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Dainiaus Junevičiaus knygą „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018) ir „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas. Priedas: pataisymai ir papildymai“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2022).

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė