„Iš nepraėjusios praeities“: fotomenininko Vytauto Pletkaus teritorijos
Šioje publikacijoje sudėtos fotografijos iš dviejų ciklų „Teritorijos“ (2006–2011) ir „Neperspektyvūs projektai“ (2008–2013), kuriuos jungia vienas pavadinimas „Iš nepraėjusios praeities“. Be abejo, ši perskyra gan sąlygiška, nes abi temos yra apie labai panašius dalykus – civilizacijos ir gamtos sankirtas, drastiškas ir kartu gaivališkas šių dviejų pasaulių kaktomušas, neįvykusių karų nuojautas.
Kadaise kardinaliai žmogaus perkeistos teritorijos, apgyvendintos erdvės, sumanyti projektai ir grandioziniai užmojai šiandien dūla apleisti ir užmiršti, tartum jų nė nebuvę. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, šie nykstančios tikrovės ženklai kartu yra ir savotiški epochų lūžio reliktai – nesibaigiančios praeities įspaudai dabartyje.
Šios bergždžių pastangų, gal niekados taip ir neišsipildžiusių svajonių bei vilčių liekanos, įkūnija ir egzistencinį žmogaus veiklos nereikšmingumą, jo beprasmiškumą. Paliktas likimo valiai, lietui, šalčiui, sniegui, šis kadaise puoselėtas gyvenimas tampa savotišku priekaištu dabarčiai, liudydamas prie naujos tikrovės ir pasikeitusių sąlygų taip ir nesugebėjusio prisitaikyti žmogaus būtį.
Be abejo, šiame vos pastebimame nyksme dalyvauja žmogus: kartais aktyviai, kartais pasyviai. Nors fotografijose jo paties figūra šmėkšteli gan retai ir fragmentiškai, tačiau jis pats yra visos šios kadaise sukurtos, o dabar griūvančios civilizacijos dalis. Žmogus čia vėl tik praeivis, kurio šešėlis krenta ant pasenusių, atgyvenusių ir niekam nebereikalingų betono griaučių, mūro fragmentų, buvusių militaristinių ženklų.
Kokios mano paties būsenos, nuojautos bei nuotaikos iš gausybės matytų vaizdų anuomet vertė atsirinkti būtent šiuos tikrovės vaizdus, objektus, erdves, šiandien pasakyti būtų sunku. Bet tai tikrai nėra griuvėsių romantika ar ilgesys to, kas buvo. Kažkas, matyt, tuose kraštovaizdžiuose dirgino vidines patirtis, erzino, skaudino, provokavo mąstymui ir vertė tai užfiksuoti.
Ir šiandien tokių praeities ženklų yra išlikę nemažai. Kartais juos praeinu, pravažiuoju, tačiau lieku abejingas. Čia aš jau buvau, mačiau, patyriau, fotografavau. Dabar man tai – lyg svetimi kapai, dūlantys nekropoliai...
Tačiau ar tikrai galima visiškai atsikratyti savo praeities? Ar įmanoma ištrinti civilizacijos ženklus taip, kad jų neliktų? O gal praeities fantomai įvairiausiais jos pavidalais mus persekios ilgai ir taip niekados netaps praėjusia, pasibaigusia praeitimi?
Nuotraukos Vytautas Pletkus
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė