Remigijus Treigys. „Septintoji gatvė“: miestas, kurio nėra

Fotografuodamas miestus ir jų gatves, architektūros bei interjerų detales, kuriu ne tikrovišką, bet sapno, prisiminimų ar vaizduotės persmelktą erdvėlaikį, kuriame visa tai galėjo būti, yra, o gal dar tik bus. Šio gal tik akimirksniui pasirodžiusio miesto centre yra Septintoji gatvė – tartum gija, ašis, iš kurios atsišakoja kitos gatvės, pastatai, kiemai, kambariai. Tačiau nusukęs į gretimą gatvelę, užėjęs už kampo, nejučia gali atsidurti laukuose ar užmiestyje, kuriame jokio miesto jau nebėra nė ženklo.

Septintoji gatvė yra nuolatiniame tapsme, ji vis kinta. Todėl joks žemėlapis nei kompasas čia neveikia. Tai lyg vaikščiojimas nepažįstamo miesto gatvėmis, kuriame nerasi jokių atskaitos taškų, atpažįstamų ženklų, nieko, kas galėtų patvirtinti arba paneigti tavo paties buvimą konkrečioje tikrovėje, konkrečiame ir atpažįstamame laike.

Šio miesto išvis ir nėra. Jis – tik šviesos blyksnis vaizduotėje. Šį kartą – juodai-baltas ir tik retkarčiais prislopintas sepija. Neryškus lyg per miglą, fragmentiškas, trūkinėjantis, paženklintas laiko, kuris seniai jau praėjo, o gal dar ir nebuvo. Ši belaikė erdvė yra sunkiai nusakoma, nes priklauso vidinei teritorijai. Čia viskas nenuspėjama ir neapčiuopiama – vienu metu yra ir nėra. Kaip ir šio miesto žmonės, dar nepatekę į kadrą, o gal jau išėjęs iš jo. Kaip ir juodi pakraščiai fotografijos stačiakampio kraštuose – už jų gali būti bet kas. Žiūrovui belieka praverti šią užsklandą ir leistis klajoti po savo paties Septintąją gatvę.

Septintoji gatvė. 2010 m.
Juodas plėmas sienoje. 2009 m.
Andersono furnitūra. 2010 m.
Namai. 2011 m.
Paskutinė žiemos diena. 2014 m.
Objektas rūke. 2010 m.
Aptvertas laukas. 2015 m.
Tilto fragmentas rūke. 2015 m.
Gatvė. 2010 m.
Iškrovimo vieta. 2010 m.
Tapetai. 2010 m.
Garažas. 2015 m.
Tamara iš Graco. 2011 m.
Penkta valanda vakaro vieną rugsėjo dieną. 2011 m.
Prieplauka. 2015 m.
Stulpas su namu. 2015 m.
Cafe. 2015 m.
Kelionė (jūroje). 2010 m.
Laukas. 2011 m.