Fotografas Vitas Luckus – maištininkas, novatorius, bekompromisis idealistas

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu – įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Vitas Luckus ir dūmas. 1985 m. / V.Luckaus portretas 1985 m. / Lyja. Fotkinsiu, tik juostelę pakeisiu. 1985 m. Vytauto Janulio nuotraukos

„Mano fotografijos – akimirksnio impulsas. Jose nėra manęs, kaip fotografo, yra dialogas, atsiremiantis į mane. Tai gyvas sąlytis su tikrove. Manoji tikrovė – santykių painiava. Jos jėga sprogsta į visas puses, visais lygiais ir įgauna įvairias formas. Ji turi nesuskaičiuojamus, amžinai kintančius taškus. Aš negaliu sustabdyti jos ritmo – turiu jam paklusti. Tačiau visada bandau izoliuoti nors keletą centrų, judrių jos kryžkelių, kad spėčiau sustabdyti laiką, pagauti jį nors akimirkai, iš dalies pakeičiant įprastą gyvenimo stebėjimo matą“, – šitaip savo fotografavimo principus bei santykį su tikrove apibūdino Vitas Luckus (1943–1987) – maištininkas ir individualistas, konceptualiosios fotografijos pradininkas ir novatorius, ekscentrikas ir karštakošis.

Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Jaučių pervežimas iš salos į sausumą“ 1972 m. ©Vitas Luckus LLC

Po tragiškos fotografo žūties 1987 m., visus jo darbus žmona išsivežė į Ameriką, todėl beveik tris dešimtmečius V.Luckaus kūryba buvo žinoma išimtinai fotografijos istorikams, jos mylėtojams bei pačiai fotografų bendruomenei. Apie jo gyvenimo istoriją, nesibaigiančius nuotykius, ugningą charakterį, karštligišką darbą bei paskutinį vakarą sklandė įvairiausių legendų ir nutylėjimų.

2014 metais, po ilgos tylos, V.Luckus sugrįžo su didžiausiu trenksmu: Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag parengtos knygos „Vitas Luckus. Biografija“ bei „Vitas Luckus. Kūryba“ išsamiai ir nuosekliai atskleidė šios asmenybės gyvenimo bei kūrybos kelią, didžiulė retrospektyvinė paroda „Siūlau naują pasaulį“ Nacionalinėje dailės galerijoje pirmą kartą plačiajai visuomenei leido prisiliesti prie šio menininko talento, o režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“ įtvirtino jo kaip legendos statusą.

Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Atlaidai“ 1980 m. ©Vitas Luckus LLC

Kūryboje V.Luckus vienu metu buvo ir tradicionalistas, ir eksperimentatorius. Pradėjęs nuo reportažinės fotografijos ir šia prasme artimas daugeliui Lietuvos fotografijos meistrų, jis niekada šio žanro neapleido. Žymiausi jo ciklai, „Giminės“ ir „Įspūdžiai“, bei kelionių serijos „Azerbaidžane“, „Baškirijoje“, „Tbilisyje“, „Altajaus krašte“ sukurti remiantis būtent šiais principais. Beje, V.Luckaus sąsajas su vadinamąja Lietuvos fotografijos mokykla patvirtina ir 1969 metais Maskvoje atidaryta paroda „9 Lietuvos fotografai“, kurioje savo darbus šalia Mariaus Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Rakausko, Liudviko Ruiko bei Antano Sutkaus rodė ir V.Luckus.

Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš albumo „Įspūdžiai“ 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC

Tačiau per likusius nepilnus du gyvenimo dešimtmečius, lygiagrečiai dokumentinei bei reklaminei fotografijai, jis sukūrė ne vieną ciklą, kurių meninė raiška bei žanrinė stilistika kritikams – bene daugiausia Rusijos – apie V.Luckų leido kalbėti kaip apie maištininką ir novatorių, konceptualaus požiūrio į fotografiją propaguotoją bei ideologą. Tokie ciklai kaip „Mimai“, „Požiūris į senovinę fotografiją“ ar „Baltame fone“ leido naujai pažvelgti į fotografijos meno sampratą bei plėsti jos ribas.

Anot fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, „prieštaringajam Luckui pavyko apčiuopti dermę tarp nuotraukos dramatizmo ir formos, nes, pasak jo paties, formos spindesys fotografijoje dažniausiai užmuša tikrąją gyvenimo dramą. Būdamas nenuilstantis eksperimentatorius, gal net ne savo laiko žmogus, menininkas turėjo ypač skvarbų žvilgsnį ir intuiciją, mokėjo talentingai suderinti, sukomponuoti ir išraiškingą formą, ir gyvenimo tikrovę, sugebėjo kalbėti grynąja fotografijos kalba, rado savo „aktualiąją viziją“.

Iš ciklo „Giminės“. Su bajanu (Tanios sesers vyro tėvas) 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Giminės“. Juozas ( Tanios sesers Marijos vyras ) 1975 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Giminės“. Senelės laidotuvės. 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC ©Vitas Luckus LLC

Iki pat paskutinių gyvenimo dienų V.Luckus buvo itin kūrybingas: fotografavo, montavo, rašė, keliavo. Savo idėjas jis reiškė ne pavieniais darbais, bet didžiuliais, šimto ar net dviejų šimtų, fotografijų ciklais. Tarsi nujausdamas žūtį, fotomenininkas kruopščiai atspausdino savo darbus ir suklijavo į penkis autorinius albumus: „Įspūdžiai“, „Giminės ir kolegos“, „Azerbaidžanas. Baškirija“, „Estija. Gruzija. Altajus“, „Požiūris į senąją fotografiją“.

Iš ciklo „Giminės“. Uošviui 60. 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Giminės“. Uošviai. 1958–1986 m. ©Vitas Luckus LLC

„Vitas Luckus – gęstančio modernizmo epochos žmogus, jautęs fotografijos, kaip tradicinės raiškos priemonės, išsekimą ir bandęs ją reanimuoti dokumentalizmo darbuose, siurrealių montažų cikluose, konceptualių knygų projektuose. Bet viskas, kuo kūrėjas atvėrė savo laisvąjį protą ir apie ką jis mąstė, buvo „žmogiška, pernelyg žmogiška“. Luckus vengė kompromisų ir prievolių, nepuoselėjo iliuzijų ir neskatino idealizavimų, neieškojo teisybės ir nemėgo nežinomybės, sau skelbė karus ir paliaubas kitiems. O už atlapų pagriebtą gyvenimą jis prisitraukė taip arti savęs, kad girdėjo jo gilų ir dažną alsavimą, į kurį pajėgė atsakyti sutramdytu įniršiu ir beprotiška meile – būtent tokios koncentruotos būsenos ir yra pripildyta visa Luckaus kūryba.“

Margarita Matulytė

„Azerbaidžane“ 1981 m. ©Vitas Luckus LLC
„Altajaus krašte“ 1985 m. ©Vitas Luckus LLC
„Baškirijoje“ 1981 m. ©Vitas Luckus LLC
„Baškirijoje“ 1981 m. ©Vitas Luckus LLC

„Vitas dirbo labai emocionaliai, skirdamas daug energijos kūrybai. Jis buvo laisvas – savo supratimu apie fotografiją ir gyvenimą. Siekė būti laisvu fotografu, dirbti sau. Sovietiniais laikais tai nebuvo paprasta, bet Vitui tai pavyko – darbas reklamoje suteikė ne tik materialines garantijas, bet ir laiko. Būdamas disciplinuotas, darbštus ir principingas, Vitas kūrė intensyviai ir kryptingai. Jis buvo laisvas, bet užtai turėjo skaudžiai mokėti – juk jo darbų beveik niekur nerodė. Standartai Vitui neegzistavo. Žinoma, anuomet įkurti Fotografijos draugiją buvo nelengvas dalykas, todėl ją išsaugoti sovietiniame režime reikėjo kompromisų. Vitas turėjo savo požiūrį ir nenorėjo taikytis su kompromisais. Todėl dažnai, kai jis pateikdavo draugijos meno tarybai savo fotografijas, o iš jų į parodą atrinkdavo vos kelis darbus, jis į tai atsakydavo: „Viskas arba nieko“.

Tania Luckienė-Aldag

Be pavadinimo. Fotografija iš pirmojo albumo „Mimai“ 1969–1971 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš pirmojo albumo „Mimai“ 1969–1971 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš pirmojo albumo „Mimai“ 1969–1971 m. ©Vitas Luckus LLC

„Vitas Luckus buvo žmogus vulkanas tiesiogine prasme – veikiantis vulkanas. Periodiškai išsiverždavo savo naujais fotografijų ciklais, idėjomis, o paskutinį kartą – ir nusinešdamas žmogaus gyvybę. Tik gimęs sumanymas, vaizdinys pratrūkdavo šimtais nuotraukų, skirtingų, bet tuo pat metu ir viena kitą papildančių. Kiekviena serija būdavo ištisas gyvenimo tarpsnis, tarsi protu nebesuvokiama ir nesuvaldoma energija materializuotų dažniausiai skausmingą jo pasaulio suvokimą, bandymą apčiupti jam taip svarbias vertybes, pasitikrinti jas kitų žmonių gyvenimu. Vito fotografijose niekada nebuvo tuštumos, viskas iškentėta, išjausta. Kai jį užvaldydavo kūrybinis šišas, nemiegodamas dirbdavo ištisas paras, kartais net iki apalpimo. Po to savaitėmis gerdavo, bendraudavo, tarsi vulkanas nurimdavo, tačiau viduje visada kunkuliuodavo.“

Milda Šeškuvienė

Be pavadinimo. Fotografija iš antrojo albumo „Mimai“ 1969–1971 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš antrojo albumo „Mimai“ 1969–1971 m. ©Vitas Luckus LLC
Be pavadinimo. Fotografija iš antrojo albumo „Mimai“ 1969–1971 m. ©Vitas Luckus LLC

„Nuolatos nuo pat ryto apsikartęs bent dviem fotoaparatais Vitas buvo nenuilstamas „tiesos akimirkų“ medžiotojas, tikėjęs, kad Akimirkos tiesoje neišvengiamai atsivers Amžinybės tiesa. Atsivers, anot jo paties „atvirkštinėje fotografijos linijų perspektyvoje, tolstančioje į begalybę, kurios mes niekuomet nesuvoksime“.

Taip ir yra. Tai esminė savijauta sustojus priešais geriausius Vito darbus. Kone kiekviena fotografija – tarsi langas, pro kurį žiūrėdamas pamatai visą savo vienkartystės siaubą amžinosios būties daiktinėje ramybėje. Mūsų gyvenimas, žvelgiant į Vito fotografijas, – pigokas, lėkštas, dažnai apgailėtinas ir juokingas, bet kiekvieno žmogaus grožis ir gyvybingumas – amžinai gundanti ir žavinti mįslė.“

Algimantas Bučys

Iš ciklo „Požiūris į senovinę fotografiją“ 1969–1983 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Požiūris į senovinę fotografiją“ 1969–1983 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Požiūris į senovinę fotografiją“ 1969–1983 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Požiūris į senovinę fotografiją“ 1969–1983 m. ©Vitas Luckus LLC
Iš ciklo „Požiūris į senovinę fotografiją“ 1969–1983 m. ©Vitas Luckus LLC

Nuotraukos Vitas Luckus iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Margaritos Matulytės, Tanios Luckienės-Aldag, Mildos Šeškuvienės ir Algimanto Bučio citatos iš knygos „Vitas Luckus. Biografija“ (2014)

Vadyba Lina Zaveckytė