Eugenijus Barzdžius. „LDPE (mažo tankio polietilenas)“ – plastiko žmonės
Šiandien vis daugiau kalbama apie plastiko atliekas bei neribotus jų kiekius, atsirandančius dėl nesaikingo žmonių vartojimo. Šis fotopasakojimas – tai istorija apie žmones, kurių darbas susijęs su plastiko perdirbimu.
Viena didžiausių plastiko perdirbimo gamyklų visoje Europos Sąjungoje yra Vilniuje ir ji skaičiuoja jau daugiau nei penkiasdešimt veiklos metų. Akylas stebėtojas joje gali atrasti nemažai iš sovietmečio užsilikusių praeities ženklų, o keletas darbuotojų čia dirba nuo pat gamyklos atidarymo.
Nors šaliai atkūrus Nepriklausomybę ši įmonė buvo privatizuota, tačiau optimizavus gamybą jos veikla išliko tokia pati – naujų produktų gamyba ir antrinių žaliavų perdirbimas.
Gamybos linijos čia dirba dvylikos valandų pamainomis. Darbuotojų nuolatos trūksta, o jų kaita yra didelė, todėl tokio pobūdžio darbas pritraukia žmones iš labai skirtingų visuomenės sluoksnių – nuo socialinių paribių iki aukščiausio lygio vadovų, norėjusių pakeisti savo darbo kryptį ir ilgainiui įsitraukusių į plastiko perdirbimo verslą.
Mažas atlyginimas ir nelengvos darbo sąlygos neretai tampa naujų galimybių tiltu pigesnei darbo jėgai iš Ukrainos. Atvykstantys trims mėnesiams, šie asmenys tikisi gauti nuolatinius darbo leidimus, kurie jiems leistų užsidirbti daugiau pinigų, nei tai gali padaryti savo tėvynėje.
Nors didelis plastiko naudojimas ir generuoja didelius atliekų kiekius, tačiau norint, kad gamykla veiktų visą parą, plastiko atliekas tenka importuoti iš kitų regiono šalių.
Didžioji dalis čia perdirbto plastiko parduodama atgal į ES šalis ar net už jos ribų.
Šitaip ir sukasi plastiko ratas plastiko kupiname pasaulyje.
Tekstas ir nuotraukos Eugenijus Barzdžius
Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė