Medaliais net Brežnevą aplenkęs fotografas V.Butyrinas, kurio fotomontažus kopijavo visoje Sovietų Sąjungoje

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Vitalijus Butyrinas (1947–2020) – išskirtinė figūra Lietuvos fotografijos mokykloje, praėjusio amžiaus septintajame–devintajame dešimtmečiuose daugiausia puoselėjusioje reportažo žanrą. Neatsitiktinai apie lietuvių fotografiją sovietmečiu gausiai rašę Rusijos kritikai anuomet susidūrė su nemenku iššūkiu – į kokią lentyną padėti V.Butyrino kūrybą, kurioje dokumentiką keitė meistriškai kuriami koliažai, pasakojimus apie lietuviško kaimo gyvenimą – siurrealistinės pasakos, humanistinę kryptį – vaizduotės pasaulis.

Jo darbai buvo publikuojami fotografijos antologijose, žurnaluose bei enciklopedijose, jais iliustruotos poezijos knygos ir net plakatai. Žvelgiant per V.Butyrino kūrybos prizmę, humanistinę reportažinę kryptį propagavę Lietuvos fotografai staiga pasimato ne tik kaip vienos bendros tradicijos propaguotojai, bet kartu kiekvienas jų įgauna ir savitą veidą. Šia prasme V.Butyrinas – Lietuvos fotografijos mokyklos enfant terrible – tampa tartum lakmuso popierėliu, šalia kurio kiti fotografai įgauna unikalių bruožų.

Šio fotomenininko kūrybos kryptį galima apibendrinti dar XX a. pradžioje Jano Bułhako sugalvotu terminu „fotografika“. Ilgainiui ši sąvoka imta naudoti fotografijai, kurioje nufotografuotas vaizdas būdavo perkeičiamas įvairiais chemijos, spausdinimo ar montavimo būdais. Tarpukariu bei vėlesniais metais Lietuvoje tuo labai kryptingai užsiėmė Povilas Karpavičius, pats bandęs ir išradinėjęs įvairias vaizdo perkeitimo technikas. Sovietmečiu savo idėjas jis propagavo Kauno fotoklube, kuriame reguliariai skaitė paskaitas ir fotografijos mėgėjus mokė įvairių fotografikos paslapčių. Būtent šis klubas nuo 1963 metų tapo pirmąja aikštele ir V.Butyrinui, ilgainiui būtent montažuose atradusiam savo kūrybos kelią.

Rusakalbių šeimoje Kaune gimęs ir augęs V.Butyrinas neturėjo tokių sentimentų lietuviškam kaimui, kokius savo kūryboje puoselėjo daugelis klasikais tituluojamų Lietuvos fotografų – Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Algimantas Kunčius bei kiti. Būtent tai nulėmė būtinybę jam ieškoti visiškai kitokios meninės raiškos. Susižavėjęs P.Karpavičiaus paskaitomis, Rimgaudo Malecko abstrakčiąja fotografija bei lenkų fotografo Edwardo Hartwigo fotomontažais, V.Butyrinas ir pats pasinėrė būtent į šią fotografijos kryptį.

Paradoksalu, tačiau V.Butyrino kūrybos pagrindas – grynasis reportažas. Jis fotografavo tai, kas jam buvo įdomu – jūrą, dangų, smėlį, žoles, vaikus, moterų aktus, o paskui užsidaręs laboratorijoje spausdino nuotraukas, karpė žirklėmis detales ir klijavo savo vizijas, fantazijų persmelktus paveikslus, kuriuos jungė į preciziškai kuriamus ciklus „Nakties miško pasakos“ (1972), „Jūros pasakos“ (1976), „Terra incognita“ (1976), „Gimimas“ (1976), „Pasakų pasaulis“ (1976), „Vaikystės prisiminimai“ (1983), „SOS“ (1983), „Neringa“ (1983), „Civilizacijos“ (1983) ir kitus.

Jo kūryba – tai perkeltinė tikrovė, o kiekviena fotografija – ne realybės kopija, bet vaizduotės kūrinys. Šia prasme V.Butyrinas vaizdo kalba kūrė minimalizmo poeziją, kurioje tikrovės detalės tampa daugiaprasmiais simboliais. Atpažįstamas konkretybes jungdamas vienas su kitomis, maišydamas dangų su žeme, menininkas žiūrovui pateikė visiškai naują pasaulį, gyvuojantį pagal savitus dėsnius ir taisykles.

Neatsitiktinai kritikai apie jo darbus kalba kaip apie muzikines fotografijas, kuriuose svarbiausia yra ne realybės dokumentacija, bet ritmas ir formų kalba. Šia prasme V.Butyrino vaizdinė kalba artėja prie abstrakcijos, tačiau iki galo tokia netampa. Tokiu būdu jis savitai pratęsė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dvasią, į pasaulį žvelgdamas iš kosminės perspektyvos. Štai kodėl šiandien daugelis jo darbų galėtų tapti patraukliais įvaizdžiais, iliustruojančiais grėsmingos klimato kaitos bei gamtosaugos temas.

Savo kitoniškumu V.Butyrinas anuomet tapo įkvepiančiu ir stebinančiu pavyzdžiu. Štai kodėl ne vienas Lietuvos bei Sovietų sąjungos fotografas išbandė montažo techniką pavyzdžiu imdamas būtent Vitalijaus darbus. Vis dėlto, čia jis buvo nepralenkiamas meistras. Per nepaprasto intensyvumo kūrybos laikotarpį, trūkusį maždaug tris dešimtmečius užsienio fotografijos salonuose, konkursuose bei parodose V.Butyrinas sulaukė daugiau nei 300 įvairiausių apdovanojimų – medalių, diplomų, premijų. Tuomet tarp fotografų net buvo paplitęs toks pokštas: kai per savaitę Brežnevas gaudavo vieną medalį, Butyrinas – du.

Dirbdamas Fotografijos meno draugijoje V.Butyrinas buvo atsakingas už Lietuvos fotografų darbų komplektavimą ir išsiuntimą į konkursus užsienyje. Meno tarybai suformavus kolekciją, šiuos darbus jis nešdavo į Kultūros ministeriją bei Glavlitą – cenzūrai. Tik po šios procedūros jau patvirtintus kūrinius galima buvo nešti į paštą ir po patikros siųsti į užsienį. Tačiau V.Butyrinas įsigudrino apeiti cenzūrą ir tarp patvirtintų darbų įterpdavo ir tokių, kurie, jis žinojo, niekada oficialiai nebus rodomi užsienyje. Šitaip jis ne vienus metus gudravo apeidamas cenzorius. Vis dėlto ilgainiui ši fotografo veikla iškilo į dienos šviesą ir iš Draugijos jis buvo atleistas.

Sovietmečiu V.Butyrinas ne kartą buvo kviečiamas įsikurti Maskvoje, tačiau šių siūlymų visuomet atsisakydavo ir iki pat gyvenimo pabaigos liko Lietuvoje. Tiesa, tarp Rusijos fotografų jis turėjo daugybę bičiulių, o jo darbai buvo gan plačiai paplitę po tuometinę Sovietų Sąjungą. Gal būtent tai ir nulėmė, kad Rusijoje iki šiol V.Butyrinas yra savinamasis kaip savas fotografas, o jo pavardė įtraukiama į šios šalies fotografijos istoriją. Vis dėlto savo laiku pats fotografas atsispyrė maskviečių vilionėms ir liko ištikimas Lietuvos kultūrai bei valstybei.

Nuotraukos Vitalijus Butyrinas

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Aleksandro Macijausko, Agnės Narušytės, Romualdo Požerskio pasakojimus

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė