Matoma ir nematoma Remigijaus Pačėsos tikrovė

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje įsitvirtino reportažinė fotografijos samprata, o tokie jos kūrėjai kaip Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas daugiausia dirbo su kaimo tematika, kurios pagrindiniu akcentu tapo žmogus. Daug laiko skirdami vienai konkrečiai temai, šie fotografai, kaip kokie antropologai, fiksavo ir tyrė kaimo žmonių gyvenseną, pasaulėjautą, psichologiją tokiu būdu bandydami įamžinti ir savo pačių kaimiškos vaikystės patirtis.

Tačiau 1980 metais į Lietuvos fotografiją atėję jaunosios kartos atstovai Remigijus Pačėsa, Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Violeta Bubelytė, Algirdas Šeškus turėjo visiškai kitokį matymą, patirtis bei fotografijos sampratą. Tai, visų pirma, buvo miesto žmonės, užaugę ant betono pilkoje sovietmečio tikrovėje. Būtent tai ir nulėmė, kad savo žvilgsnį fotografijoje jie kreipė ne į žmonių susibūrimus, pasakojimus apie etnografiją ar kaimišką gyvenimą, bet į savo pačių kasdieną, banalią, nykią ir niekuo neišskirtinę tikrovę.

Antradienis darbo diena, 1981
Tvora, 1991
Krantas I, 1980

Šiems autoriams reportažinė fotografija jau atrodė išsėmusi savo galimybes, nuobodi ir pavargusi. Ką naujo dar galima buvo pasakyti tokiu būdu? Kaimo žmonės ir jų gyvenimai jau buvo tapę Lietuvos fotografijos vizitine kortele, aukso fondu, o pati raiška – išeksploatuota. Tuo tarpu jaunimas ieškojo savo balso ir jį atrado nudėvėtuose daiktuose, aplamdytuose kūnuose ir nykiose vietose.

Tiesa, jie taip pat neatsirado tuščioje vietoje. Aštuntajame dešimtmetyje Virgilijus Šonta savo objektyvą jau buvo nukreipęs į daiktus, akmenis, Vitas Luckus kūrė mimų serija, eksperimentavo kurdamas koliažus. Taip pat ir Algimantas Kunčius jau fotografavo visiškai kitokiais principais bei estetine laikysena besiremiantį ciklą „Reminiscencijos“, kuriame atskleidė daiktų kalbą ir jų prasmes. Tokiu būdu buvo plečiama pati vizualinė kalba, jos raiškos galimybės, parodant, kad daiktas nėra vien tik pats savaime, o jo faktūra, santykiai su kitais daiktais, kadro kompozicija kuria papildomas reikšmes, išeinančias toli už paties daikto ribų.

Centrinis šešėlis, 1992
Žvėrynas, 1984
Krantas II, 1980

Nukreipę savo dėmesį į „nesvarbius“ ir „nereikšmingus“ objektus, šie fotografai buvo vadinami maištininkais. Tačiau jų patirtis ir gimtoji aplinka buvo visiškai kitokia – tai miesto kultūra, sovietinės daugiabučių statybos, modernizacija ir urbanizacija. Sava ir svetima, nyki ir atstumianti vienu metu. Kasdien stebėdami absurdiškas sovietinio gyvenimo scenas, jaunieji fotografai kūrė savitą pasaulį, atsietą nuo įvykių, paradų ir penkmečio planų. Į viską žvelgdami iš šalies, kritišku ir nepatikliu žvilgsniu, jie puikiai suvokė, kad tai ir yra jų pačių tikrovė.

Kiekvienas jų ieškojo savitos estetinės kalbos visa apimančiam absurdui išreikšti. R.Pačėsa praeinančioje, banalioje kasdienybėje ieškojo bent minimalios kaitos, išskirtinumo, įdomumo. Būtent tuo jis išsiskyrė iš savo kartos fotografų, bandžiusių primygtinai rodyti to meto pilkumos pilkumą bei nuobodulį. Jo darbai – profesionalios fotografijos, kuriose nerasime nė menkiausios nuorodos į mėgėjiškumą ar nekokybę.

Trys lempų gaubtai, 1981
Dėžė ir gulbė, 1986
Interjeras su karve, 1983

R.Pačėsa bene pirmasis Lietuvoje kūrė fotografiją, balansavusią ant abstraktumo ribos, nors jos ištakos ir buvo konkretaus meto tikrovė. Kasdienėje erdvėje jis sugebėjo pagauti stulbinančią architektoniką, kurios kitų akys tiesiog nepastebėdavo ir pro kurią žmonės paprasčiausiai praeidavo. „Šešėlis parodo šviesą“ – ši paties R.Pačėsos nuolat kartota mintis labai tiksliai atspindi jo fotografijos filosofiją ir mąstymą.

Semdamasis įkvėpimo iš garsaus čekų fotografo Josefo Sudeko bei kopas ir mišką fotografavusio Jono Kalvelio, R.Pačėsa labai kryptingai dirbo su šviesa. Amžininkai pasakoja, kad jis valandų valandas galėjo vaikščioti apie ant lovos numestą švarką, laukdamas būtent taip krintančios šviesos, kuri banalų, nieko neišskirtinį kasdienybės daiktą paverstų daugiaprasmiu simboliu, pulsuojančia ir talpia metafora, ir tokiu būdu suteiktų jam gyvybės.

Žadintuvas, 1991
Be žodžių, 1983
Parėjau, 1982
Krantas III, 1980

Vaizdo jėga R.Pačėsos kūriniuose gimsta iš estetinės, net juslinės fotografo patirties. Švarkas, duobėtas kelias ar buldozerininkas nėra vien tik tai, kas užfiksuota kadre. Beje, ir pats menininkas tai nurodo savo fotografijų pavadinimais, kurie gerokai praplečia nuotraukos plokštumos vaizdą. „Antradienis – darbo diena“, „Praskrido varna“ ar „Pilka diena – pilka žuvėdra“ – tai kvietimas šuoliui iš sąmoningo suvokimo gilyn į pasąmonę, nuojautos ar sapno būsenas.

Begalybės ilgesys, 1981
Tuopų pūkai Liepkalnio gatvėje, 1992
Be pavadinimo, 1991
Krantas IV, 1980

Kokią vietą R.Pačėsos kūryba šiandien užima Lietuvos fotografijos istorijoje? Deja, neretai susidaro įspūdis, kad jis nepakankamai matomas. Kai buvo jaunas ir kūrė savo darbus, dabar tapusius klasika, mūsų fotografijoje buvo svarbesni kiti kūrėjai. Nors modernų R.Pačėsos požiūrį ir vertino kiti menininkai, architektai, šiuolaikinę estetiką išpažįstantys kritikai, tačiau atkūrus Nepriklausomybę ir prasidėjus ilgai lauktiems pokyčiams, toje maišatyje jis pats liko tartum užribyje. O vėliau ir pats menininkas grįžo gyventi į savo gimtąją Marijampolę, nebebuvo įvykių sūkuryje, atsiribojo nuo parodinio gyvenimo ir pasinėrė į konceptualią fotografiją. Visa tai ir nulėmė, kad šiandien R.Pačėsos kūryba iš esmės yra likusi Lietuvos fotografijos paraštėse.

Tiesa, prie tokios situacijos prisidėjo ir pats kūrėjas. R.Pačėsai artimesnė buvo autsaiderio pozicija, jis niekuomet nesiveržė į pirmąsias gretas, nekovojo dėl dėmesio, iš principo buvo priešiškas bet kokiai sistemai ir nesistengė savo kūrybos „pramušinėti“. Atkakliai ir nuosekliai nesirūpindamas tuo, kokią vietą ateityje jo kūryba užims mūsų vizualinės kultūros istorijoje, jis kaip ir gyveno, taip ir pasiliko pogrindyje.

Geltona gulbė neatplauks, 1992
Stalinė lempa, 1981
Krantas V, 1980

Fotografijose žaisdamas tikrovės banalumu, ant nuotraukų klijuodamas cigarečių pakelio dalį, skutimosi peiliuką ar rašydamas tekstus, jis vienu metu plėtė pačios vizualinės raiškos standartus bei suvokimą apie tai, kas yra pati realybė, o kas – tik jos atvaizdas. Šie klausimai bei temos R.Pačėsą paverčia universaliu kūrėju, savo darbuose bedusiu pirštą į pačią tikrovę, o kartu rodžiusio gerokai daugiau nei tik tai.

Matomą ir nematomą vienu metu.

Praskrido varna, 1981
Paminklas „Primai“, 1991
Be pavadinimo, 1992

Nuotraukos Remigijus Pačėsa

Tekstą pagal Agnės Narušytės pasakojimą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė