Denis Vėjas. Niekieno žemė: Meksikos portretas

Niekieno žemė – tai mano kelionių po Meksiką 2012–2019 metais chronologija. Šiuo metu kaip tik rengiama knyga, kurioje fotografinės esė susijungia į vientisą pasakojimą apie šią šalį ir gyvenimus joje. Pagrindinė ašis – tai Meksikos čiabuvių ir atvykėlių iš Vakarų santykiai XXI amžiuje, žvelgiant iš vietinės kultūros, religijos bei kasdienio gyvenimo perspektyvos.

Keliavau kryptingai siekdamas pažinti ne turistinę šalies pusę, bet tai, kas paslėpta nuo daugelio žvilgsnių. Štai kodėl mano dėmesio centre – vietinės bendruomenės ir neplanuoti susitikimai bei pažintys. Šie „gyvi“, asmeniniai patyrimai leido geriau pažinti ir suprasti nuo Vakarų civilizacijų ir globalaus pasaulio nutolusių bendruomenių gyvenimus, o pasitelkus fotografiją papasakoti apie juos kitiems.

Toltekų genties vyras atlieka apsivalymo ceremoniją Istaksihuatlio ugnikalnio papėdėje. Pueblos valstija 2019 m.
Don Antonio – laiko sergėtojo portretas. Kasmet jis veda aplinkinių miestelių gyventojus prie aukurų, esančių vulkanų papėdėse, atlikti apeigų ir pagerbti vulkanų dvasių. Popokatepetlio ugnikalnis, Pueblos valstija 2019 m.
Actekų šokėjai. Vasario 23 diena yra švenčiama paskutinio actekų imperatoriaus Cuauhtémoc gimimo diena. Tikima, kad po jo mirties ištikimi kariai atgabeno imperatoriaus palaikus į jo gimtinę Iskateopaną (Ixcateopan de Cuauhtémoc) – mažą kalnų miestelį Gerero valstijos pietinėje dalyje. Šokėjų grupės iš įvairių Meksikos regionų atkeliauja pagerbti imperatoriaus. Gerero valstija 2016 m.

Kita šio pasakojimo, o kartu ir pačios šalies pusė – tai turistinės vietos, kurios ikikolonijiniu laikotarpiu turėjo didžiulę kultūrinę vertę bendruomenėms, tačiau dabar yra virtusios turistų epicentrais, kur atvykėliai ir šiandien jaučiasi esantys kaip karaliai, o vietiniai jiems pardavinėja suvenyrus ir kitaip linksmina.

Tačiau mano pasirinkimas – būti ne turistu, o keliautoju, kurį patį keičia kelionė. Šitokiu būdu siekiu įamžinti Meksikos portretą, kuriame dera akimirkos iš vietinių kasdienybės, jų religinės šventės bei apeigos, o kartu ir turistinės šalies vietos, viešosios miestų erdvės, kuriose dažnai viešpatauja atvykėliai ir jų primesti „ritualai“. Šių dviejų pasaulių sankirtose bandau atpažinti tai, kaip šie du skirtingi pasauliai persipina ir veikia vienas kitą šiandien.

Actekų šokėjas su tradiciniais apdarais. Iskateopanas. Gerero valstija 2016 m.
Paminklas paskutiniam actekų imperatoriui Cauhtemoco. Iskateopanas. Guerero valstija 2016 m.
Dono Rohelio portretas. Donas Rohelio yra pejoto sergėtojas. Pejotas – psichodelinis kaktusas, laikomas šventu vietinių hikurių kultūroje. Rohelio gyvena su šeima dykumos viduryje ir savo mažame ūkyje pasitinka bei dalijasi žiniomis su tais, kurie užklysta į dykumą patirti švento augalo galios. Virikutos dykuma, San Luis Potosi valstija, 2016 m.
Akimirka iš pejoto ceremonijos. Virikutos dykuma, San Luis Potosi valstija, 2016 m.

Dar vienas aspektas – tai turizmo etikos klausimas. Daugiau nei per dešimt savo kelionių metų, ne kartą buvau liudininkas to, kaip turizmo pramonė keičia vietines bendruomenes. Sąmoningai supriešindamas šias kultūras bei turizmo industriją Meksikoje, bandau atskleisti nekomercinių kelionių privalumus bei džiaugsmą, kurį suteikia galimybė dalyvauti kasdieniame gyvenime, patirti ir užmegzti gilesnį ryšį su nepažįstamais ir pačiam tapti iki šiol tolimu buvusio pasaulio dalimi. Nusigręžus nuo organizuotų turistinių kelionių modelio, galima atrasti būdų būti ne pasyviais stebėtojais, bet dalyviais, autentiškai patiriančiais šalį, jos kultūrą bei žmones.

Kristaus nukryžiavimo inscenizacija otomių tautos kaimelyje per Velykų šventę. San Bartolomeo de Aguas Calientes. Keretaro (Queretaro) valstija 2016 m.
Akimirka iš Velykų šventės. Tradicinės otomių tautos kaukės. San Bartolomeo de Aguas Calientes. Keretaro valstija 2016 m.
Vyras Betmeno kostiumu nešasi tako paplotėlius. Velykų šventė otomių kultūroje įdomi tuo, kad čia jaučiasi ne vien krikščionybės ir vietinių kultūrų sinkretizmas, bet ir šiuolaikinė Vakarų įtaka, kur vietinės tradicinės kaukės pakeičiamos JAV popkultūros kostiumais. San Bartolomeo de Aguas Calientes. Keretaro valstija 2016 m.

Savo paties kelionių niekados neplanavau. Neketinau iš to daryti publikacijų serijų ar nuotraukų knygos. Tai buvo mano kelionės, kuriose gyvenau ir kurių akimirkas fiksavau visų pirma sau pačiam. Galiausiai šios akimirkos ir istorijos susidėliojo į vientisą šalies portretą, kuriame persipina tikros istorijos, vietinių pasakojamos legendos ir mano paties asmeninės patirtys.

Velykų mišios otomių kultūros tradicijoje. San Bartolomeo de Aguas Calientes. Keretaro valstija 2016 m.
Akimirka iš Meksiko metro. Meksikas (sostinė) 2019 m.
Turistai ant Teotihuakano piramidės. Meksikas (sostinė) 2019 m.
Suvenyrų pardavėja prie Teotihuakano piramidės. Meksikas (sostinė) 2019 m.
Lia ir Rajenaris. Akimirka iš kelionės į Virikutos dykumą. San Luis Potosi valstija, 2016 m.
Katrinos paminklas Morelijos priemestyje Mirusiųjų dienos išvakarėse. „Katrina“ yra elegantiškas moteriškas skeletas – mirsiųjų šventės emblema. Iš pradžių ji buvo sukurta kaip politinė satyra, siekiant pašiepti turtingos aukštuomenės klasės tuštybę. Tai mirties karikatūra su rafinuota išvaizda ir griaučių tuštuma. Morelija, Mičoakano (Michocano) valstija 2019 m.
Katrinos portretas. Kapula, Mičoakano valstija 2019 m.
Katrinų paradas. Morelija, Mičoakano valstija 2019 m.
Perepechua genties moteris per Mirusiųjų dienos šventė prie Packuaro ežero, Mičoakano valstija 2019 m.
Akimirka iš kelionės po Meksiką. Gvadalacharos valstija, 2019 m.

Nuotraukos ir tekstas Denis Vėjas

Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė