Kristina Sereikaitė. Laikinumas amžinybėje: stichijos ir detalė – žmogus

Tikriausiai daugelis sutiks, kad gamtos elementai yra tiesiogiai susiję su kiekvieno gyvenimu ir daro mums didžiulį poveikį. Įvairiose filosofijose, skirtingose tradicijose bei religijose stichijų suvokimo sampratos yra gan skirtingos. Senovės graikai keturis gamtos elementus – žemę, ugnį, vandenį ir orą – laikė visatos egzistencijos pagrindu. Budizme šalia šio ketverto atsiranda ir penktasis – erdvė, kuri yra visų elementų harmonijos pagrindas ir nuo kurios priklauso tiek fizinė, tiek ir dvasinė žmogaus sveikata. Vakarietiškoje astrologijoje pagal stichijas grupuojami Zodiako ženklai, nusakantys tam tikras žmogaus savybes.

Vis dėlto, kurdama fotografijų seriją „Stichijos. Detalė – Benas Šarka“ nesirėmiau nė viena iš šių teorijų bei pasaulėžiūrų. Aš ieškojau prarasto pirmapradžio žmogaus santykio su gamta ir jos elementais. Pakitusi pirminė harmonija ir natūrali pusiausvyra tarp žmogaus ir gamtos skatino mane ieškoti priežastingumo ryšių ir tai nulėmusių aplinkybių. Svarbi pasirodė priešprieša tarp gamtos stichijų ir pasaulio amžinybės bei žmogaus trapumo, laikinumo ir ribotumo. Kas gi yra laikinumas amžinybėje ir baigtis begalybėje?

Šią seriją sudaro keturios temos, o kiekvienos pavadinime užkoduotos tam tikros idėjos. Fotografijų serija „Nekaltybė“ (vandens stichija) kalba apie nuodėmingą žmogaus prigimtį ir jos egzistencijos trapumą. Serija „Tera Humana“ (žemės stichija) išryškina žmogaus būties trapumą ir dramatiškumą. Ciklas „Išnykstančios ir atsirandančios“ (ugnies stichija) atskleidžia žmogaus minties ir ugnies ilgaamžiškumą. Fotografijų serija „Ribos“ (oro stichija) analizuoja žmogaus galimybių, ribotumo problemas.

Dažnai išgirstu klausimą, kodėl šio ciklo herojumi pasirinkau būtent Beną Šarką. Tai nulėmė ne vienas, bet keli motyvai. Visų pirma, jį laikau vienu įdomesnių, netradicinių Lietuvos menininkų, o jo paties kūryba bei gyvenimo būdas yra arčiausiai gamtos. Mane taip pat domina jo gyvenimo filosofija, gerokai skirtinga nuo paviršutiniško materialiojo pasaulio bei visuomenės primestų stereotipų. Beno prigimtyje įžvelgiu didžiulę vidinę laisvę ir drąsą, jo asmenyje atrandu alternatyvaus pasaulio viziją, kuri mane įkvepia. Tad darbas su šiuo menininku buvo didžiulė dovana, kuri praplėtė ne tik kūrybinę, bet ir gyvenimiškąją mano pačios patirtį.

Kalbant plačiau, žmogus yra viena didžiausių visatos paslapčių, tad nenuostabu, kad ir mano kūryboje tai yra vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių. Šioje serijoje kalbu apie žmogaus akistatą su pačiu savimi, jo susidūrimą su savo būties trapumu, prigimties dvilypumu bei jo ribotumu.

Per įvairius ženklus bei simbolius stengiuosi ištrinti ribas tarp lyčių, vietos, situacijų bei laiko aplinkybių: noriu kalbėti apie žmogų bendrąja prasme, ieškoti bendrų sąlyčio taškų, o ne skirtumų. Būtent tai leidžia sukurti abstraktesnį vaizdą, kuris išlaisvina žiūrovą ir provokuoja universalesnes mintis apie žmogiškąją prigimtį bei mus supantį pasaulį.

„Nekaltybė“ (2009)

Ši serija paremta trapia žmogaus egzistencija. Kūnas, kankinamas vandeniu, budina sielą naujai kokybei ir šviesai. Jis nuplauna visas žmogaus nuodėmes, mintis, visą praeitį. Naujai gimęs žmogus pasiruošęs vėl susitikti su pasauliu.

„Ribos“ (2015)

Visi esame įkalinti savo kūnuose, todėl laisvė tampa iliuzija. Mūsų silpnas ir laikinas kūnas – narvas besiblaškančiai sielai, atsimušančiai į, regis, perregimą jo galimybių stiklą, už kurio – tolima, viliojanti ir nepasiekiama amžinybė. Kūnas – jos kalėjimas, o jame įkalintai sielai belieka su tuo susitaikyti. Ji bando išsiveržti, tačiau nuolatos atsitrenkia į Ribas. Nėra krašto nei pabaigos, yra tik Ribos. Visa, ką siela turi kūno gyvenime – tai erdvė tarp šių Ribų. Ir gilus iškvėpimas...
 

„Terra Humana“ (2011)

Ši serija skirta žmogaus santykiui su žeme. Iš žemės žmogus ateina ir sugrįžta į žemę. Žemė – tai pagrindinė žmogaus egzistencijos prielaida ir jos pabaiga. Ši gyvybinga, pulsuojanti materija atvira tiek gimimui, tiek mirčiai. Vieta, kur purvo grumstas bet kada gali virsti gyvastimi, o gyvastis – purvo grumstu. Kas yra žmogus? Tik laikina žemės ciklo dalelė...

„Išnykstančios ir atsirandančios“ (2015)

Ugnis talpina visą žinojimą. Materialiąja prasme ugnies nėra: mes negalime nusakyti jos formos, prie jos prisiliesti. Ji gali būti visokia. Kaip ir žmogaus mintys. Skirtumas tik toks, kad pamatyti minčių mes negalime, o ugnį – galime. Ši serija – tai bandymas pamatyti žmogaus mintį per ugnį, žaidimas jų išnykstančiomis ir vėl atsirandančiomis formomis. Žmogaus mintys, kaip ir ugnis, gali liepsnoti, uždegti, sumirgėti, nutvieksti, rusenti... Kiekviena mintis veikia žmogų ir jį formuoja. Pakelia ir nuleidžia. Net kai žmogaus kūnas virsta į pelenus, ugnis išlieka. Kaip ir žmogaus mintys.
 

Nuotraukos ir serijų pristatymai Kristina Sereikaitė

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė