Vytautas V.Stanionis. „Lietuva: atsisveikinimo vaizdai“, arba Akimirka prieš virsmą

2003–2004 metais keliavau po Lietuvą, turėdamas labai aiškų tikslą – aplankyti kuo daugiau nedidelių miestelių ir kaupti „Atsisveikinimo vaizdus“. Šitokį serijos pavadinimą padiktavo artėjantis stojimas į Europos Sąjungą. Tuomet daugelio lūkesčiai, susiję su artimiausia mūsų ateitimi, buvo nepaprastai viltingi: netrukus gyvensime saugiau, patogiau, sočiau... Štai kodėl norėjosi palikti atminčiai tirpstančius skurdaus mūsų gyvenimo ženklus. Tartum riboženklį tarp praeities ir ateities.

Svaigiose savo kūrybinių kelionių dienose teko patirti daug įspūdžių, dėl kurių man priartėjo visa Lietuva. Neatsiejama šio ciklo dalimi tapo ir kelionių metu rašytas dienoraštis, kurio fragmentus ir pateikiu kartu su to meto fotografijomis.

Alytus. 2003
Jieznas. 2003

Šeštadienis, balandžio 26

Surūdijęs arkinis sandėlis Trakų Vokėje gražus spalvomis ir savo likimu, kuris pagremžė skardą, plytas, stiklą, pakeitė išvaizdą, pasendino anksčiau laiko. Vengiu priekinio plano, pašalinių detalių. Noriu labai atviro artėjimo prie šio didelio daikto. Noriu įsiskverbti į jo gyvenimą. Kompoziciją prie dvaro reikia nors šiek tiek sujudinti į klaidos pusę. Nors nežymiai, bet kitaip pateikti daiktų santykius. Pasvirimas gali būti netiesioginis, pasviręs gali būti pats gyvenimas. Labai gražios visos Aukštadvario trobelės, tik vėl reikia atrasti tą nežymų, saikingą išderinimą kompozicijoje. Ir be intuicijos čia niekaip neišsisuksi, nes kitaip viskas pavyks per daug teisinga, tiesmuka ir buka.

Kalvarija. 2004
Krekenava. 2004

Sekmadienis, gegužės 11

Sekmadieninį fotografavimą Jiezne ir Prienuose trikdo besiniaukstantis dangus ir įkyri pavasario žaluma. Bet vis dar tikiu, kad reikia tęsti fotografavimą. Jaučiu, kad šių vaizdų labai pasigesime po kokių dešimties metų, kai europietiškos gerovės standartai bus įprasti ir čia – bulvių sodintojų ir maldininkų Lietuvoje.

Panevėžys. 2003
Seda. 2003

Antradienis, birželio 31

Akys visą laiką ieško vaizdų. Kažkurią sekundės dalį smegenys fiksuoja situaciją prie autobusų stoties. Pro mikroautobuso langą šmėsteli šaligatviu einančių žmonių susidėstymas. Vaizdas nesugeba įsitvirtinti atmintyje. Tik šmėstelėjimas. Tik nuojauta, kad visa tai, ko ieškau, yra. Gal ir užslėpta, gal nedrąsiai pasirodo, gal ne kasdien, bet yra.

Alsėdžiai. 2003
Biržai. 2003

Penktadienis, liepos 4

Plati kamera racionalesnė. Reikia taupyti juostą, todėl labai atidžiai tikrinu vaizdą Vabalninko turgelyje. Moterys, prekiaujančios dėvėtais rūbais, įprastai sunerimę, bet šalia bendravimą lengvinanti Lora. Taigi moterys greitai nurimsta. Ir galiu laisvai dirbti. Vabalninke gausu namelių, pasmegusių žemėn, pakrypusių, išklibusių, mažais langeliais. Tikras muziejus. Atsirinkti reikia kruopščiai. Vadinasi, vėl be intuicijos nė žingsnio. Fotografavimui trukdo vidurdienio saulė. Vėliau miestelio lėtumui kitokią energiją atneša lietus. Į Vabalninką reikia sugrįžti rudenį vien dėl namo su mėlynu kryžiumi. O į Pasvalį gal nebūtina grįžti. Vakarėjant su Lora vaikštome po miestelį, fotografuoju šį bei tą, bet ne tą, ne taip... Kūrybinei dienai pakanka dviejų plačių spalvotų juostų. Juodai balta šalia, bet su ja tik Loreta, pabudusi iš miego, lyjant lietui mašinoje pasirodo graži ir egzistenciška.

Žeimelis. 2003
Alytus. 2004

Sekmadienis, liepos 6

Subačius–Kupiškis–Pandėlys–Panemunis.

Tarybiniais laikais Pandėlyje buvo sumūryta garbės lenta. Kaip aikštės altorius. Darbštūs ir patikimi žmonės turėjo savo pavyzdžiu gausinti darbštumą ir patikimumą. Todėl jiems ir buvo skiriama vieta altoriuje. Taupumo sumetimais dabar šis statinys tapo skelbimų lenta su nauju pavadinimu „Informacija“. Ši metamorfozė tokia stebuklinga, kad beveik neabejoju dėl centrinės kompozicijos. Tiesiai į kaktą. Merdintis Panemunis trijuose kadruose – jau nykuma, bet jos yra ir Kvietkuose, ir daugybėje kitų nykstančių gyvenviečių, kurias dar teks pamatyti. Dar nežinau, kaip elgtis. Kaip fotografuoti. Kur rasti atramos taškus.

Pašvitinys. 2003
Pandėlys. 2004

Pirmadienis, liepos 7

Rokiškis–Obeliai–Juodupė–Obeliai–Juodupė.

Vakar, po Mindauginių, vakarinėmis Pandėlio gatvelėmis ropinėjo namo įgėrę vyrai, saulė nuspalvino informacijos altorių ir seną šieno griebtuvą, numestą žolėse. Jau neužteko šviesos fotografuoti siurrealistinius vaikų žaidimo daiktus, o rytas prasideda Juodupėje. Čia pagrindinės gatvės vis dar „Taikos“ ir „Pergalės“, fabriko sieną dar puošia šūkis „Tegyvuoja taika ir tautų draugystė“, ilgoje bulvarinėje gatvėje – dvi gėlėms pritaikytos žaliai dažytos šiukšliadėžės. Prie kultūros namų šliejasi estetinio lavinimo centras, o cementinės darbininkės skulptūra prie šių kultūros namų jau tikrai siurrealistinė. Stovi visa nušiurusi ir kvailai šypsosi. Baseinas, kuriame ji įkomponuota, kažkada, žinoma, buvo baseinu gal ir su fontanu, nes kyšo kažkokie aprūdiję vamzdžiai. Kaip visa tai suvokti? Svarbiausia, kad aš nedrįstu jos fotografuoti, nejauku net būti šalia jos. Be to, visiškai neaišku, ar fotografavimas neįžeistų vietinių estetų. O ir seniūnija čia pat. Painiava. Ir labai čia niekur nepaskubėsi. Reikia galvoti, kas čia vyksta. Reikia grįžti į Obelius, vėl pasijausti neslapukaujančiu fotografu, susirankioti visus Obelių pasvirimus ir vėl į Juodupę, prie skulptūros. Trys kadrai iš trijų pusių. Ir sprukti iš čia.

Juodupė. 2003
Kupiškis. 2004

Trečiadienis, liepos 16

Seda–Plateliai–Gintališkė–Salantai–Orvydai–Šateikiai–Plungė–Alsėdžiai.

Plūsta vaizdai. Visiškai neaišku, kaip jie derinsis vienas prie kito. Bet tai vėliau. Dabar tegul plūsta. Kas eina į kadrą, tegul eina.

Veisiejai. 2003
Priekulė. 2003

Ketvirtadienis, liepos 17

Vasaros kaitroje gęsta visi pojūčiai. Lieka tiktai rytiniai ir vakariniai fotografavimai. Kelionės nuovargis blukina įspūdžius. Sugebu fiksuoti tik efektingus dalykus. Kita slysta pro šalį. Bet dabar svarbu kuo daugiau surinkti vaizdų su pakrypusiu, bet ne perkreiptu Lietuvos gyvenimu.

Biržai. 2003
Taujėnai. 2003

Šeštadienis, liepos 26

Eišiškės–Šalčininkai–Dieveniškis–Šalčininkėliai.

Pietryčių Lietuvoje viskas truputį kitaip. Kitaip papuošti kryžiai, kitaip šluojamos gatvės, bet tai irgi Lietuva. Čia daug neįprastų daiktų, kičo. Viską įsileidžiu. Rėkia spalvos, draskosi formos, bet leidžiu įeiti visai šiai antiestetikai. Tegul gyvena. Subtilybėms bus skirtos kitos dienos, kiti fotografavimai, kitos nuotaikos. Neįmanoma suprasti, ar visas šis fotografinis margumynas įgaus kokį nors suprantamesnį pavidalą, bet kaip fotografuojasi, kaip matosi, kaip jaučiasi – taip ir darau. Kaupiasi fotografinė patirtis, kaupiasi kadrai, bėga kilometrai. Vyksta didelė kūrybinė iškrova.

Veliuona. 2003
Šalčininkėliai. 2003

Sekmadienis, rugpjūčio 3

Kuktiškės–Ignalina–Naujasis Daugėliškis–Tverečius–Adutiškis–Molėtai–Giedraičiai–Paberžė.

Kelio fotografijoje sunku atspėti, kur ir kada laukia sėkmė. Ignalinoje visai nėra ką veikti, o Naujajame Daugėliškyje tiesiog svaigstu matydamas, kaip netikėtai kompozicijoje suranda savo vietas žmonės, grįžtantys iš bažnyčios. Atrodo, tuščiai dardame vieškeliu iki tolimojo Adutiškio, bet ten, plieskiant saulei, vėl jaučiu aikštės metafiziką ir akimirkos svaigulį. Gaila, kad nedaug sėkmių dienoje, bet ką čia bepakeisi... Nebent fotografinių dienų skaičių.

Vandžiogala. 2003
Onuškis. 2004

Šeštadienis, rugpjūčio 16

Klaipėda–Priekulė–Kintai–Ventė–Rusnė–Stoniškiai–Pagėgiai–Vilkiškiai–Gelgaudiškis–Kaunas–Alytus.

Saulė, vėjas ir rūstūs pamario vaizdai. Jaučiu, kaip prie Rusnės parduotuvės kompozicija prisipildo šviesų ir spalvų energijos. Labai norisi, kad taip ir liktų fotografijoje, kad pasisektų. Vakare fotografuoju Vilkiškius, pilnus paslapties ir egzistencinio virpesio.

Butrimonys. 2003
Liudvinavas. 2004

Kiti metai, balandžio 18

Fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas – nefotografuoti. Visos reikšmės, nuorodos, kryptys, palyginimai, sugretinimai nereikalingi. Tik įtampa ir nuojautų keistumas skverbiantis į daiktą.

Kalvarija. 2003
Panemunėlis. 2004
Linkuva. 2003
Priekulė. 2003
Gražiškiai. 2004
Išlaužas. 2004

Nuotraukos ir tekstas Vytautas V.Stanionis

Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė