Pradžioje buvo rūkas, migla... V.Usinavičiaus-Augulio fotoklajonės
Prieš keletą metų mokydamas vaikus, kaip išryškinti fotojuostą, pats nejučia grįžau prie juodai baltos analoginės fotografijos. Tai tapo tikra atsvara spalvotai komercinei fotografijai, kuria užsiimu kasdien. Fotografuoju tik sau, nesistengdamas kam nors įtikti, nesijaudindamas – pavyks ar ne. Tai draugiškas buvimas su kamera ir savimi pačiu. Be jokios kasdienės skubos. Kartais juostas išsiryškinu po metų, dar mėnuo praeina, kol sukarpau, nuskanuoju. O tikrasis pasitenkinimas ateina ištraukus didelę nuotrauką iš fiksažo ir prilipinus ją prie sienos apžiūrėjimui.
Susižavėjau panoraminėmis kameromis – jos priverčia kitaip žiūrėti į pasaulį, nei standartinės kameros – juk iš esmės mūsų regėjimas periferinis. Taigi platus matymas į šonus yra prigimtinis. Peizažuose atsiranda daugiau tuščios erdvės, kuri ramina ir skatina vaizduotę.
Miglos, rūkas – seniai mane dominanti tema. Dar studentaudamas, kolūkinių talkų metu, sugebėdavau anksti atsikelti, kai laukus nuklodavo rūkas. Tuomet tikrai anksti nesiguldavom, Gorbačiovo sauso įstatymo irgi dar nebuvo, tad rytiniais savo pasiklaidžiojimais po laukus labiausiai stebinau mus prižiūrėjusią kolūkio brigadininkę.
Ir dabar nebegaliu toliau miegoti, kai pamatau, kad lauke tvyro rūkas. Tais rytais man mieliausias laikas fotografuoti. Migla pakeičia kasdienį vaizdą, išryškina detales, kurių šiaip ir nepastebėtum. Pridengia, pradangina tai, ko galbūt ir nenori matyti. Tirštas rūkas miestą aplanko retai: kartą du per metus. Dažniau nutįsta kur nors prie upės ar apgaubia miestą supančias kalvas.
Pagauti jį nelengva – vienoje gatvėje yra, gretimoje – nė kvapo. Tiesioginės transliacijos kameros leidžia pasižiūrėti, kur jį galima rasti, kartais padeda ir meteoprognozės. Dažnai tenka nuvažiuoti ne vieną kilometrą ir tuščiai. Fotografavimą dažnai lyginu su grybavimu – žinai vietas, sulauki momento ir susirenki derlių į krepšį. Taip ir su rūku, tenka medžioti – kartais atsiranda netikėčiausiose vietose.
Kartą bičiulis pasakė: „Tavo nuotraukose ramybė, tik nežinau, kiek jos būna fotografuojant.“ Tikrai, ramiai fotografuoti nusiseka nedažnai. Stengiuosi apibėgti kuo didesnį plotą – spėti ir vienur, ir kitur. Mieste daug laiko užima pats nuvažiavimas iki objektų – rytiniai kamščiai trukdo laisvai judėti, dažnai nebūna kur pasistatyti mašinos, o sugrįžus pėsčiomis nerandi to, ką matei per langą. O ir pats rūkas tai atsiranda, tai akyse pradingsta. Kartais jau žiūrėdamas per vaizdo ieškiklį pajunti, kad kažkas pasikeitė, nuleidi kamerą ir supranti, kad pavėlavai.
Viena maloniausių sudedamųjų dalių – rūko kvapas. Drėgme persisunkęs oras visai kitoks, atrodo, kad esi šalia jūros. Krentanti rasa po ilgesnio pasivaikščiojimo įveikia ir neperšlampančius batus, tada šlapiomis kojomis grįžtu laimingas – žinau, kad kažką parsinešu.
Ramiausi pasivaikščiojimai po rūką man – Kernavėje. Žinau, kad niekur kitur nebespėsiu, tai apsuku kelis ratus aplink piliakalnius, kol neišsisklaido rūkas. Ten niekas netrukdo – automobiliai, ne vietoje numesti daiktai, pašaliniai objektai. Viskas persismelkę ramybe ir praėjusių amžių istorija. Tylu – viskas savo vietose. Ideali vieta fotografijai: švarios piliakalnių linijos, bažnyčios, koplyčių kontūrai, šimtamečiai medžiai, tylūs akmenys...
Naktinė migla – dar vienas stebuklas, ištirpdantis, išliejantis žibintų kontūrus, paverčiantis miestą didele kino studijos aikštele. Esame jau įpratę, kad dažnas filmo veiksmas vyksta būtent tokioje aplinkoje. Panašų stebuklą prezidentūros kieme kažkada sukūrė ir olandų menininkas Edwinas van der Heide.
Iki rugsėjo 29 dienos Vilniaus Bernardinų bendruomenės centre galima gyvai išvysti mano fotografijų parodą „Kažkur šalia“ ir paklaidžioti po sodus bei senamiesčių kiemus.
Nuotraukos ir tekstas Virgilijus Usinavičius-Augulis
Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė