Fotožurnalistė Berta Tilmantaitė ir daugybė jos gyvenimų

Žvelgiant į fotografijų pasakojimus, kuriuos per pastarąjį dešimtmetį pavyko užfiksuoti keliaujant po pasaulį, kartais jie man atrodo lyg būtų kažkieno kito, bet ne mano pačios gyvenimo albumas. Tačiau būtent fotografija ir kelionės man suteikė galimybę per savo pačios gyvenimą nugyventi daugybę kitų gyvenimų, patirti istorijų, kurios aprašomos knygose arba rodomos kino filmuose.

Fotožurnalistė Berta Tilmantaitė, 2019

Šitokio profesinio kelio pasirinkimui svarbią įtaką padarė studijos Kinijoje 2010 metais. Universitete iš mūsų buvo reikalaujama ne tik bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis ar redakcijomis, bet ir išpublikuoti savo parengtą dokumentinį pasakojimą. Aš tuomet rengiau istoriją, kurią vėliau pavadinau „Upė grįžta atgal“. Tai buvo pasakojimas apie pro Pekiną „tekančią“ Jongdingo upę, jau kurį laiką visiškai išsekusią. Tuo tarpu vyriausybė ėmėsi milžiniškų projektavimo darbų, siekdama apie upę sukurti išpuoselėtą kraštovaizdį, nors tai kėlė pavojų ir taip senkantiems vandens rezervuarams. Ši tema nevienareikšmiškai vertinta tiek aplinkosaugininkų, tiek ir vietinių gyventojų.

Prie atkuriamos Pekino upės spiečiasi vandens ir atgaivos išsiilgę žmonės. Ilgai palei išdžiūvusią upės vagą gyvenantieji kentė ir nuo smėlio audrų, sausros. Karštomis vasaros dienomis patilčių šešėliai ir vandens gaiva – didelė pagalba gelbstintis nuo kaitros.

Prieš keletą amžių imperatoriui nusprendus įtvirtinti upės vagą, kad ši nekaitaliotų krypties ir neužlietų aplinkinių gyventojų, upė išdžiūvo. Tačiau valdžia nusprendė upę atgaivinti ir ėmėsi neregėto masto inžinerinių bei architektūrinių sprendimų.

Iš dokumentinio multimedijų pasakojimo „Upė teka atgal“


Kinijoje teko dirbti sudėtingomis sąlygomis – nemokant kalbos, nepažįstant konteksto, neišmanant įvairių niuansų. Nepaisant to, man pavyko sėkmingai padaryti šį dokumentinį pasakojimą ir net jį parduoti keliems leidiniams JAV bei Didžiojoje Britanijoje. Ši patirtis parodė, kad dirbti galima bet kur pasaulyje, net ir be jokio biudžeto, svarbu rasti gerą istoriją ir tinkamą būdą jai papasakoti.

Studijuodama universitete nemažai keliavau po pačią Kiniją bei kitus Azijos kraštus – Mongoliją bei Tailandą. Tuomet atradau, kad manyje yra didžiulis pažinimo alkio jausmas, kurį pasotinti galima tik pačiai leidžiantis į kelią ir savimi patiriant kelionės išbandymus bei nuotykius. Visa tai – pažinimas-kelionė-fotografija – susilydė į darnią visumą ir aš leidausi į dešimtmetį trukusią kelionę po pasaulį, sotindamasi skirtingų pasaulio kraštų bei žmonių pažinimu ir kurdama apie juos istorijas, tapusias mano savasties dalimi.

Martina Masaquiza Sailema, ką tik su seserimi pripjovusi kikuyo žolės stačiuose upės šlaituose, ją parnešė gyvuliams maitinti Mangiua kaimelyje, Salasakos regione, Ekvadore. Žolės pjovimas ir rūpinimasis gyvuliais – iš kartos į kartą moterų perduodama tradicija.

Daugiau šios fotoistorijos rasite čia.

Kelionė upe iš Jangono į Pateiną trunka 24 valandas. Visą parą žmonės ant denio leidžia laiką kartu – čia pat miegodami baltom linijom suskirstytuose kvadratėliuose ant grindų, valgydami, skaitydami ir stebėdami vieni kitus.

Daugiau fotografijų serijos apie Mianmarą rasite čia.


Gyvendami kiekvienas mūsų susikuriame tam tikrą savo pačių formą, o tai reiškia – ir ribas. Tačiau susitikimai ir pažintys kelionėse plečia mūsų būtį ir tos anksčiau nusistovėjusios pažinimo, išmanymo, suvokimo ribos ima tirpti. Šitaip santykyje su kitais imi keisti, permoduliuoti anksčiau savo paties nusilipdytas formas ir tokiu būdu tampi labiau ambivalentiškas, tąsus ir kintantis. Kelionės – tai būdas save naujai išbandyti ir plėsti savo ribas, išvysti save skirtingose ir net ekstremaliose situacijose bei rasti išeiti iš jų.

Žinoma, panašias transformacijas įmanoma patirti ir gyvenant sėsliai, koncentruojantis į vidines savo patirtis. Tačiau šiuo savo gyvenimo etapu man buvo būtina nusitrenkti ten, kur turėčiau išgyventi pačiomis įvairiausiomis sąlygomis ir patirti pasaulį fiziškai. O tam būtinas kontaktas – su aplinka ir žmonėmis. Kelionėse turi būti šimtu procentų sąmoningas ir kartu – prisitaikyti, nes kitaip tiesiog pražūsi. Būtent iš tokios patirties labai natūraliai susiformavo ir mano žurnalistinio darbo tema – pasakojimai apie žmogų ir jį supančią aplinką.

Amazonės džiunglėse gyvuoja stiprios liaudies medicinos tradicijos. Iš augalų gaminami vaistai, pavyzdžiui, ayahuascos gėrimas čia pritraukia ir užsienio keliautojus. Asterija dirba vienoje iš stovyklų ir ruošia maistą čia atvykstantiems keliauninkams.

Jūrinė iguana – endeminė Galapagų salų rūšis.


Pasirinkdama naują istoriją, paprastai pasikliaunu jausmu, o tai visada priklauso nuo ryšio su žmogumi. Būtent tai ir nulemia pasakojimo gylį, nes žmogus – tartum durys, kurias pavyksta praverti arba ne. Ir jei emociškai esi pasirengęs bet kam, kas slypi už tų durų, ir tiki, kad galėsi su tuo būti, tuomet – pirmyn.

Kaip visos šios istorijos nutikdavo? Kartais sąmoningai jų ieškodavau naršydama internete ar nugirsdavau iš kitų keliautojų. Bet didžioji jų dalis mane susirasdavo pačios ir aš įsitraukdavau į jų vyksmą neplanuotai, prieš tai nieko nežinodama nei apie tokius žmones, nei tokį gyvenimo būdą ar veiklą. Tačiau visada pirminį kontaktą su žmogumi stengdavausi užmegzti gyvai – ne telefonu ar internetu, bet susitikimo akis į akį metu. Tai yra pirmas ir būtinas žingsnis istorijai pradėti.

Bajau Laut, arba Sama Dilaut (jūros klajokliai – liet.), yra nykstanti etninė grupė, išlaikiusi jūrinį gyvenimo būdą. Tai valčių gyventojai, klaidžiojantys po Koralų trikampį (tropinių vandenų sritis, aprėpianti Indoneziją, Malaiziją, Papua Naująją Gvinėją, Filipinus, Saliamono salas ir Rytų Timorą) arba apsistojantys mažuose nameliuose, statramsčiais pritvirtintuose ant rifų arba salose. 

Dvi moterys ir jų vaikai netoli Mabulo salos, kur turistams pardavinėjo šviežiai pagautas žuvis. Vis mažiau Bajau Laut beišgali gyventi tradicinį gyvenimą valtyse. Mažėjantis žuvų kiekis, piratavimas ir kiti pavojai vandenyse verčia juos ieškoti maisto ir pajamų šaltinių sausumoje. Sama Rea (sausumos klajokliai – liet.) palaiko ryšius su Bajau Laut, nes perka iš jų žuvį, o jiems pardavinėja kitas prekes.

Minjulas (dešinėje) ir jo draugai žaidžia Mabulos salos pakrantėje. Vandens klajoklių vaikų regėjimas po vandeniu yra dvigubai geresnis nei vaikų, vandenyje būnančių mažai. Tai sąlygoja prie aplinkos prisitaikantis lankstus lęšiukas ir gebėjimas susiaurinti akių vyzdžius.

Daugiau fotoistorijos „Vandenyno žmonės“ rasite čia.


Kiekvieno žmogaus pasakojimas – tai galimybė jo akimis pamatyti ne tik jį supančią aplinką, bet ir pokyčius, vykstančius šiame konkrečiame žemės taške. Ir niekas geriau negali tau papasakoti apie gyvenimą ant vandens ir per keturis dešimtmečius įvykusius pasikeitimus, kaip jūros klajokliai, kurie Malaizijoje nors neturi pavardžių nei pasų, nežino, kiek jiems metų, nemoka skaityti nei rašyti, tačiau apie vandenį ir jo pasaulį išmano viską, nes tai yra jų dalis. Galbūt jie nežino aplinkos pokyčio priežasčių, negali padaryti plačių apibendrinimų, tačiau iš savo patirties liudija tai, kas čia yra nutikę. Tokiu būdu viena konkreti istorija, sujungta su moksliniais tyrimais bei naujausiomis žiniomis ir parodyta kitiems žmonėms, gali ne tik tapti būdu geriau pažinti ir suprasti pasaulį, bet ir inicijuoti pokyčius.

Viktorijos ežeras išgyvena krizę – dėl brakonieriavimo, invazinių rūšių, taršos ir kitų veiksnių jis nyksta, taip keldamas nerimą aplink jį įsikūrusioms bendruomenėms. Nuo ežero žuvies priklauso aplinkinių kaimų gyventojų būvis – jei neliks žuvies, jiems gali būti sunku rasti kitų pragyvenimo ir maisto šaltinių. Iš istorijos „Viktorijai reikėtų pailsėti“.

Vienas iš pagrindinių masajų genties užsiėmimų – gyvulių auginimas. Nuo pat mažens vaikai padeda juos prižiūrėti, ganyti, melžti ir maitinti. Iš istorijos „Būti masajų moterimi“.

Philipas Kipyertoras eina kopinėti laukinių bičių medaus. Kad bitės negeltų, jis į medį nešasi degantį deglą – jo dūmais apsvaigins bites ir surinks medų.

Daugiau fotoistorijos „Varvantis auksas: Medaus medžioklė Kenijoje“ rasite čia.


Žvelgiant iš šalies, mano pasakojimas gali skambėti kaip smagus ir gan paviršutiniškas nuotykis: keliauji, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, kuri apie juos istorijas ir vėl vyksti kažkur toliau. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Kiekvienas pasakojimas reikalauja maksimalios koncentracijos ir atsidavimo – aš nemoku dirbti pusiau, todėl kiekvienam santykiui stengiuosi atsiduoti visiškai, išsinerti iš savęs. Tam tikra prasme per maksimaliai koncentruotą laiką aš bandau išgyventi kitų gyvenimą. Ir tai kainuoja nemažai tiek fizinių, tiek emocinių pastangų.

Maža to, varginantis yra ir nuolatinis keliavimas iš vienos vietos į kitą – nuo vandenyno dugno iki kalnų, nuo skurdaus kaimo džiunglėse iki megapolio gatvių. Visus šiuos kraštutinumus taip pat patiriu visa savimi, todėl būtina tai suderinti savy, nes tik taip galiu išlikti. Keliaujant pasaulis išties galiausiai ima atrodyti labai nedidelis ir paprastas. Tačiau kartais ir tokio jo yra per daug, nes galiausiai nepakeliamai sunku tampa jį sutalpinti savyje. Štai kodėl po dešimtmečio bastymosi man buvo tiesiog būtina sustoti ir apsiriboti, kad visi šie gyvenimai galėtų susigulėtų manyje.

Daugiau nei tūkstantį metų dumbliai yra vienas svarbiausių maisto produktų perujiečių virtuvėje. Kasdien šalies pakrantės gyventojai praleidžia kelias valandas mirkdami vandenyje ir rinkdami jūros dumblius, dažniausiai vadinamus kočajujo – renka juos ne tik sau, bet ir pardavimui, kad turėtų iš ko pragyventi.

Daugiau fotoistorijos „Šienaujant Ramųjį vandenyną“ rasite čia.

Naras Ivanas Barella jau beveik keturiasdešimt metų didžiąją laiko dalį praleidžia Ramiajame vandenyne – nardo ir renka jūros gėrybes.

Daugiau fotoistorijos „Senis Ivanas ir jūra“ rasite čia.


Per tuos metus keitėsi ir mano požiūris į žurnalistiką. Iš pradžių į viską, ką mačiau aplinkui, žvelgiau lyg koks grobuonis – norėjau užfiksuoti, kaupti, rodyti. Fotografuodavau viską iš eilės, nejausdama jokios būtinybės atsiklausti žmonių, ar jie tam neprieštarauja – tarsi tai būtų mano teisė ar net pareiga. Tačiau ilgainiui pamačiau, kaip fotografai ir kelionių agentūros pelnosi iš žmogaus atvaizdo, kurio portretą deda ant kelionių bukletų, savo knygų viršelių bei parodų plakatų. Jie kuria savo finansinį bei intelektinį kapitalą pasinaudodami kitu žmogumi, nepaisydami jo orumo, vertina jį tik kaip atvaizdą savo fotoaparatų vaizdo ieškiklyje.

Šitokiu būdu yra kuriami „egzotiniai“ kraštai, kuriuose dėl išaugusio turizmo žmonių gyvenimai gali pasikeisti į gera. Tačiau kartu tai gali tapti prakeiksmu ir iki to natūraliai tekėjusio gyvenimo radikaliu perkeitimu. Maža to, „egzotiški“ žmonių atvaizdai tampa savotiškomis šalių vizitinėmis kortelėmis bei stereotipais, negailestingai apibendrinančiais ir schematizuojančiais pačią tikrovę. Moteris su žiedais ant kaklo – tai Tailandas arba Mianmaras, plikagalvis vienuoliukas purpuriniu drabužiu – Tibetas, aukštai šokinėjantys masajai – Kenija ir t.t. Šitaip įvairių kraštų fotografijos pasklinda po pasaulį tartum vizualinė valiuta. Tačiau tai nėra pasakojimas apie pasaulį, o tik iškreipto vaizdo tiražavimas ir jau žinomų klišių kartojimas.

Liuba ir Čirindos kaimelio šunys šiaurinėje Evenkų autonominės apygardos dalyje. Čia, atšiaurioje taigoje, gyvenantys žmonės yra prisitaikę prie itin atšiaurių sąlygų. Čirindos kaimas įprastai yra pasiekiamas tik sraigtasparniais, tačiau žiemą, kuomet užšąla upės, ežerai bei pelkynai, čia nusidriekia ledo kelias, kuriuo atokiausius kaimelius gali pasiekti ir sunkvežimiai.

Daugiau fotoistorijos „Ledo kelias“ rasite čia.

Džomolungmos (Sagarmatos arba Everesto) bazinėje stovykloje įsikūrusiems alpinistams, šerpai (vietiniai gidai), daiktų nešėjai ir jakai, kurie taip pat neša didelius krovinius, yra gyvybiškai reikalingi norint sėkmingai išgyventi ekspedicijas ir pasiekti kalnų viršūnes.

Daugiau fotografijų serijos „Himalaya“ rasite čia.


Mane visada traukė kasdienės žmonių istorijos ir lėti pasakojimai. Pastebėjau, kad dažnai pats buvimas su žmogumi, jam parodytas dėmesys, jo istorijos išklausymas ir yra didžiausia dovana ne tik man, bet ir tam žmogui. Tačiau imdamasis tokių temų žurnalistas-fotografas-dokumentalistas visada vaikšto ant labai siauros ribos, todėl nuolatinis sąmoningumas ir etikos bei moralės klausimai turėtų būti kiekvieno kasdienių apmąstymų dalimi.

Santo Antoño Meza Garces ir jo asilas Kateri – pakeliui į asilų festivalį, kuris vyksta Didžiosios savaitės metu Kolumbijoje. Dalyvaudamas asilų konkurse, Santo Antoño tikisi ką nors laimėti, prizai čia įteikiami už gražiausią asilo kostiumą, gerą elgesį ir sveikiausią išvaizdą.

Iš fotoserijos „Pirma fotografija“ – keliaudami po Pietų Ameriką, fotografavome žmones, kurie neturi popierinių savo fotografijų, atspausdindavome jas nešiojamu fotospausdintuvu ir padovanodavome.

Daugiau fotografijų serijos „Pirma fotografija“ rasite čia.

Juanas Carlosas Galvezas ir jo komanda renka guano – paukščių išmatas mažoje saloje Ramiajame vandenyje, Čilės pakrantėje, Antofagastos regione. Vėliau vyrai guano parduos – tai ūkininkų naudojama trąša žemei.

Daugiau šios fotoistorijos rasite čia.


Labai svarbu pasaulį dokumentuoti, nes jis yra be galo gražus ir įvairus. Maža to, nuolatos besikeičiantis. Šiandien žvelgdami į praeities žmonių gyvenimo fotografijas, romantizuojame tai, kas buvo. Tačiau mes matome tik tai, ką praeities fotografai ar operatoriai nusprendė užfiksuoti, kas savo laiku jiems atrodė reikšminga ir verta dėmesio. Bet daugybės vizualių pasakojimų mes neturime, nes fotografams ar žurnalistams tai atrodė savaime suprantama, todėl neįdomu.

Todėl man patinka nuklysti nuo pagrindinių kelių, fiksuoti ne jau žinomas istorijas ar įsitvirtinusius vaizdinius, bet ieškoti nepapasakotų, neužfiksuotų pasakojimų. Šitaip galima „įvaizdinti“ ir ateičiai palikti žymiai įvairesnį ir spalvingesnį pasakojimą apie mūsų laiką ir žmogaus patirtis skirtingose pasaulio vietose.

Odesos apskrityje, Dunojaus upės deltoje, ant septyniasdešimt penkių salų yra įsikūręs Vylkovės miestas. Nors ši vieta mažai žinoma net patiems ukrainiečiams, ji dažnai tituluojama Ukrainos Venecija.

Daugiau fotopasakojimo „Ukrainos Venecija – miestelis ant 75 salų“ rasite čia.

Kalnų gorilų šeimos galva sidabranugaris Mukiza. Kartu su juo Bvindžio nacionaliniame neįžengiamame parke gyvena šešios patelės ir septyni jaunikliai. Uganda yra viena iš trijų valstybių, turinčių ir saugančių kalnų gorilas. Kitos dvi – Kongo Demokratinė Respublika ir Ruanda. Jų populiacija pasaulyje šiuo metu siekia 1063.

Daugiau fotopasakojimo „Pažiūrėti gorilai į akis“ rasite čia.


Savo darytas fotografijas šiandien priimu kaip vaizdus, kurie dėl laimingo sutapimo nutiko per mane. Man rodos, aš neturiu savo fotografinio braižo ar atpažįstamo stiliaus – jie nuolat kinta, nėra nuoseklaus vientisumo. Anksčiau tai atrodė didžiuliu trūkumu. Bet žmonės ir jų istorijos mane išmokė svarbios pamokos – niekas nėra nuoseklu ir vientisa, kuo daugiau įvairovės, tuo pilnesnis ir daugiasluoksniškesnis vaizdas. Todėl pati istorija, jei tu jos klausai, papasakoja ir būdus, kaip geriausia apie ją kalbėti. Svarbiausia – pasitikėti ir pasiduoti aplinkybėms. Tad dabar save regiu kaip tarpininkę tarp istorijos herojų ir nuotraukos žiūrovo. Per fotografiją aš tik surengiu jų susitikimą akis į akį. Ir tai vienas iš galimų būdų pasauliui pažinti ir jį pamilti. Net ir didžiausia istorija prasideda nuo žmogaus. O jos pradžia gali būti ir viena fotografija.

Martina Masaquiza Sailema, ką tik su seserimi pripjovusi kikuyo žolės stačiuose upės šlaituose, ją parnešė gyvuliams maitinti Mangiua kaimelyje, Salasakos regione, Ekvadore. Žolės pjovimas ir rūpinimasis gyvuliais – iš kartos į kartą moterų perduodama tradicija.

Daugiau šios fotoistorijos rasite čia.

Klajokliai ir žemdirbiai tibetiečiai savo jakus puošia pagal senas tradicijas. Jakai – ypač svarbūs tibetiečiams, nes padeda dirbti žemę, nešti daiktus, o paskerdus visos jų kūno dalys būna suvartojamos.

Daugiau fotoserijos apie Tibetą rasite čia.

Nuotraukos Berta Tilmantaitė

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė