Irenos Giedraitienės nuotraukose – vestuvių mados ir tradicijos sovietmečiu

Fotografija mano gyvenime užima ypatingą vietą: tai svarbi mano kūrybos, mano džiaugsmo, mano santykio su kitais žmonėmis dalis. Nors nuo 1970-ųjų priklausau Lietuvos fotomeno draugijai, tačiau fotografija netapo mano pragyvenimo šaltiniu. Duonai užsidirbant visai kitokia veikla, fotografijai likdavo tik pietų pertraukos, savaitgaliai bei atostogos. Šias trumpas laiko atkarpas aš ir stengiausi išnaudoti maksimaliai atsiduodama kūrybai, savojo laikmečio ir žmonių gyvenimų fiksavimui.

Šiandien žvelgdama į savąjį archyvą, matau tai, ką per šešis dešimtmečius pavyko įamžinti fotojuostose. Be abejo, viskas čia sukasi apie žmogų, šeimą, santykius. Fotografavau žaidžiančius vaikus bei jų portretus, sportuojantį ir dainuojantį jaunimą, taip pat dirbančius žmones įvairiose įstaigose, gamyklose, mokyklose, turguje, galiausiai – laidotuves ir atsisveikinimą su artimaisiais. Šioje atkarpoje tarp gimimo ir mirties ir sutelpa kiekvieno mūsų gyvenimas.

Turbūt viena reikšmingiausių švenčių šioje atkarpoje – tai vestuvės. Perėjimas iš jaunystės į suaugusio žmogaus gyvenimą, kitokio etapo pradžia, kurioje netrūksta nei džiaugsmų, nei vargų, šventė, kurios įspūdis, jausmas iš esmės apverčia visą ligtolinį gyvenimą. Štai kodėl vestuvių fotografijos užima svarbią vietą šeimos albumuose ne tik pastaruoju metu, bet jau gerokai anksčiau – tiek sovietmečiu, tiek ir tarpukariu.

Pati nebuvau vestuvių fotografe, kaip dabar įprasta sakyti. Vestuvėms mane kviesdavosi pažįstami bei bendradarbės, kurie žinojo mano pomėgį fotografuoti. Dažniausiai su džiaugsmu sutikdavau, nes tai būdavo galimybė naujiems fotografiniams siužetams, istorijoms ir pasakojimams. Per savo kaip „vestuvių fotografės karjerą“, kuri tęsėsi visą aštuntąjį dešimtmetį, fotografavau kiek daugiau nei dešimt vestuvių. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai, žinoma, juokingai mažas skaičius.

Tiesa, kartais savaitgaliais niekieno nekviesta nueidavau prie Kauno rotušės, kur vykdavo jaunųjų surašymai, ar tiesiog senamiestyje pamačiusi vestuvių palydą padarydavau vieną kitą kadrą tiesiog sau. Vestuvės buvo tikras įvykis ne tik konkrečių žmonių bei jų artimųjų gyvenimuose, bet ir miesto kasdienybėje, jau nekalbant apie kaimą, kur tuo metu dar galėjai užtikti išlikusių senųjų vestuvių papročių bei tradicijų. Šios nuotraukos su laiku tampa įdomios ne tik meniniu, bet ir istoriniu požiūriu.

Jaunųjų bei mano pačios lūkesčiai, be abejo, buvo skirtingi. Jiems reikėjo fotografijų atminčiai, pozuojamų kadrų, tuo tarpu aš ieškojau šio to daugiau: įvairių jaunųjų, svečių bei muzikantų nuotaikų, įdomių situacijų, nekasdienių ir netikėtų scenų.

Apgalvotai konstruodavau vaizdą, kuriame reikšmingas vaidmuo tenka skirtingiems simboliams, o dėl jų fotografijose atsiranda siužetiškumas, pasakojimas, istorija. Dažniausiai tie simboliai būdavo įprasti: saulė, kelias, tiltas – kurie tartum nurodo jaunavedžių laukiantį gyvenimo kelią. Taip pat stengdavausi rinktis ir dinamiškus, nenuobodžius rakursus, vengdama tradicinio fiksavimo akių lygyje. Pavyzdžiui, tiltu žingsniuojančią vestuvių procesiją iš paukščio skrydžio arba nuotaką, žvelgiančią žemyn į objektyvą iš besisukančios karuselės.

Be abejo, darydavau ir namų darbus: planuodavau, kur jaunavedžius nusivežti, ką su jais daryti, kokioje aplinkoje fotografuoti. Kiti siužetai – ypač šventės metu ar šeimos rate – vykdavo savaime, tad svarbiausia būdavo juos pastebėti ir spėti sustabdyti reikiamu momentu.

Fotografuodama visuomet stengiausi likti nepastebima, todėl daugiausia dirbau reportažiniu būdu. Ir iškart taikiau į parodinius darbus, nors bendradarbės juokais priekaištaudavo: „Tu fotografuok žmonėms, o ne sau, daryk tai, ko jiems reikia.“ Beje, iki šiol bendrauju su keliomis moterimis, kurių vestuves fotografavau, ir jos stebisi, kad vis ištraukiu dar nematytų jų pačių vestuvių nuotraukų, nors nuo tų dienų praėjo penki dešimtmečiai.

Viena iš vestuvių serijos fotografijų – 1974 metais ant Palangos tilto sukurta nuotrauka „Vestuvių vakaras“, kurioje matyti dvi jaunųjų poros, palydinčios saulę, – prestižiniame „World Press Photo“ konkurse 1975 m. buvo apdovanota pirmuoju prizu „Aukso akis“ bei aukso medaliu.

Nuotraukos Irena Giedraitienė

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė