Eglės Mėlinauskienės ciklas „Diagnozė“ – apie viltį, kuri nemiršta
Vasario 4 d. minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Šia proga publikuojame fotografės Eglės Mėlinauskienės fotoistoriją „Diagnozė“, kuri buvo kurta 2003–2005 metais, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į onkologinius susirgimus bei mažinti su vėžio diagnoze susijusias stigmas.
Prieš du dešimtmečius, kai ėmiausi fotografuoti onkologinėmis ligomis sergančiuosius, vėžio diagnozė buvo tabu ir daugeliui tai atrodė tolygu mirčiai. Nebuvo beveik jokios informacijos, o pagrindinis šaltinis – gydytojas – neturėjo galimybių kiekvienam suteikti reikiamos informacijos. Todėl žmonės dažniausiai likdavo nežinioje ir tai tik stiprino su šia liga susijusias baimes bei mitus.
Pati asmeniškai tuo metu perėjau visą šį kelią, buvau neseniai pirmą kartą išgirdusi diagnozę ir dar nežinojau – gyvensiu ar mirsiu. Tai buvo labai sunki ir skausminga patirtis. Tačiau galiausiai supratus, kad gyvensiu, kartu atėjo ir suvokimas, jog noriu apie tai kalbėti ir pasakoti kitiems. Man buvo svarbu žmonėms parodyti, kas yra onkologija, ką išgyvena sergantys šia liga, kokia yra jų kasdienybė ligoninių palatose ir kas slypi už operacinės durų, su kokiais rūpesčiais susiduria ligoniai bei jų artimieji. Visa tai – viliantis sumažinti stereotipus bei stigmas, kurių tuomet buvo apstu apie šią diagnozę. Tikėjau, kad fotografijos gali padėti papasakoti nutylimas ir nematomas vėžiu sergančiųjų istorijas ir sugrąžinti jas į tikrovę, į mūsų visų gyvenimą.
Dvejus metus veik kasdien lankydamasi palatose, bendraudama su ligoniais bei jų artimaisiais, nešiau ir jiems žinią, jog vėžys nėra galutinė diagnozė, kad yra gydymas ir visada išlieka viltis. Aš pati buvau gyvas to pavyzdys, todėl tikėjau, kad mano buvimas kartu su jais – išklausymas ir patarimai, palaikymas ir supratimas – gali prisidėti prie geresnės jų savijautos. Prie vilties ir tikėjimo puoselėjimo, kad gyvenimas nesibaigia išgirdus diagnozę.
Buvo ir dar viena priežastis. Asmeniška. Po mano pačios išgyventos patirties šis „grįžimas“ prie vėžio temos buvo savotiška savigyda – galimybė pripažinti, susitaikyti ir gyventi toliau.
Mano „darbo“ diena prasidėdavo nuo ankstaus ryto ir tęsdavosi iki pat vakaro. Šitaip onkologijos skyriuose tapau ne svečiu, bet savu žmogumi. Tai buvo svarbu ne tik norint užmegzti artimesnį ryšį su sergančiais, jų artimaisiais bei gydytojais, bet ir tikintis padaryti gerą kadrą. Dirbant su tokiomis jautriomis temomis, fotografas turi tapti nematomu, tuomet galima išvysti ir įamžinti tikrovę tokią, kokia ji yra – nesuvaidintą, be pagražinimo ar perdėto dramatizmo. Štai kodėl, siekdama maksimaliai priartėti prie autentiškumo, būdavo savaičių ar net mėnesių, kai išvis nefotografuodavau, o tiesiog leisdavau laiką šioje aplinkoje su sergančiaisiais, tapdama jų gyvenimo ligoje dalimi.
Būta ir daug akimirkų – tikrų, skausmingų, sukrečiančių – kai fotoaparato net neišsiimdavau arba sąmoningai patraukdavau į šalį, nes jutau moralines ir etines ribas, kurių negalėjau, o ir nenorėjau peržengti.
Fotografavimo pradžia buvo suaugusių skyriuje ir tik vėliau atėjau pas vaikus. Ši tema iš manęs pareikalavo labai daug jėgų. Ypač tais atvejais, kai, susibičiuliavusi su žmogumi, netrukus jau turėdavau atsisveikinti su juo visam laikui arba matydavau tuos, kurie jau neturėjo galimybių pasveikti.
Tačiau net ir čia, rodos, tamsiausioje naktyje, aš pati vis atrasdavau šviesos blyksnių. Didžiausias skausmas, o kartu ir viltis, slypi vaikų palatose... Fotografijos įamžina akimirką, fiksuoja būsenas, todėl čia natūraliai matome ir besidžiaugiančius, ir šokančius, ir žaidžiančius vaikus. Tai taip pat yra dalis šio gyvenimo, kurį lydi ir operacijos, ir liūdesys, ir kančia. Visa tai neatsiejama ir tikra.
Buvo žmonių, kurie mane bandė atkalbėti nuo šios temos fotografavimo. Ypač – vaikų. Tačiau aš ėjau, nes man atrodė tai labai svarbu. Šitaip pati tapau drugeliu, skrendančiu į liepsną... O po dvejų metų fotografavimo aš tiesiog subyrėjau psichologiškai. Tuo metu vaikų mirtingumas buvo labai aukštas ir aš tai mačiau savo akimis. Kasdien. Tai buvo ne tik draugystės, bet ir skausmingų praradimų istorija, kai kiekvieną mirusį vaiką laidojau kaip savo pačios.
Atsitiesti man padėjo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės tekstai, rašyti jos pačios kovos su liga pabaigoje. Šiuose laiškuose ji apmąstė savo laikinumą, mirties artumą ir mokėsi su tuo susitaikyti. Jos žodžiai ir man pačiai padėjo atrasti savo santykį su mirtimi, pripažinti savo, o kartu ir kiekvieno mūsų, laikinumą. Supratau, kad negaliu savintis nė vieno žmogaus, negaliu tapatintis su jo skausmu ar jo artimųjų sielvartu. Galiausiai, yra dalykų, kurie nuo mūsų tiesiog nepriklauso. Todėl gali tik būti šalia kito, būti tiek, kiek reikia, tačiau niekada nejausi to, ką tenka išgyventi jam.
Šios temos daugiau nebefotografavau, tačiau atradau naują veikimo formą – šitaip gimė paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“, skirtas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
2004 metais fotografijų serija „Diagnozė” buvo išleista atskira knyga. Paroda „Akimirka“, kurioje buvo rodomos išimtinai suaugusiųjų fotografijos, apkeliavo daugiau nei 50 Lietuvos miestų ir buvo įamžinta kaip paroda rekordininkė. Tad tikiu, kad šios nuotraukos bei ją lydėjusi švietimo kampanija atnešė daugiau žinių, drąsos bei vilties žmonėms, susiduriantiems su onkologinėmis ligomis.
Žvelgdama į šias fotografijas iš dabarties perspektyvos, suprantu, kad padaryti ką nors panašaus dabar jau būtų sunkiai įmanoma. Per pastaruosius du dešimtmečius kardinaliai pasikeitė požiūris į žmogaus privatumą, o tai nulėmė mažėjantis tarpusavio pasitikėjimas. Fotografams, dirbantiems su jautriomis socialinėmis temomis, tai yra didelė problema. Mes išsaugome teisę į savo asmeninius duomenis, tačiau prarandame gyvybiškai svarbius pasakojimus, kurie galėtų padėt mums tapti vienas kitam labiau žmogiškesniems.
Nuotraukos Eglė Mėlinauskienė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė