Mykolas Juodelė. Mauritanija: 4000 km odisėja krovininio traukinio vagone
Išilgai Vakarų Sacharos ir Mauritanijos sienos tyso traukinio bėgiai, jungiantys Nuadibu uostą su geležies rūdos kasyklomis ir Zuerato miesteliu šalia jų. Šis geležinkelis yra Mauritanijos ekonominė arterija ir valstybės kolonijinės praeities reliktas. Pastatytas prancūzų praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, o po dešimtmečio perimtas Mauritanijos nacionalinės kasybos ir industrijos kompanijos (SNIM), jis yra naudojamas iki šių dienų ir yra tapęs puikiu masalu išskirtinių kelionių įspūdžių ištroškusiems keliautojams.
Apie traukinio egzistavimą ir kvapą gniaužiantį 700 kilometrų maršrutą per dykumą pats išgirdau autostopu keliaudamas po pasaulį maždaug prieš dešimtmetį. Ekstremalesnių kelionių mėgėjams ši odisėja yra gerai žinoma, todėl apie ją nesunkiai galima rasti informacijos internete.
Pirmą kartą šio traukinio vagone atsidūriau 2013 metais, kai, tranzuodamas iš Ispanijos į Gambiją, užsukau į Mauritaniją patirti būtent šios kelionės. Tuomet buvau tik pradėjęs fotografuoti, todėl mane labiau domino pati kelionė, o ne vaizdų pasakojimas apie ją. Tačiau netrukus į fotografiją įnikus kaip reikiant, nusprendžiau pirmai progai pasitaikius kelionę šiuo traukiniu pakartoti dar kartą. Dabar jau turėdamas tikslą ją įamžinti.
Ši proga pasitaikė 2016 metais. Tuomet jau su fotoaparatu kuprinėje ir gerai žinodamas, ką noriu pamatyti ir užfiksuoti, šiuo traukinu pirmyn ir atgal važiavau aštuonis kartus, iš viso nukeliaudamas 4 tūkstančius kilometrų Mauritanijos dykynėmis.
Šis dviejų su puse kilometrų ilgio krovininis traukinys maždaug su 250 vagonų iš Sacharos dykumos gelmėse esančių Zuerato kasyklų į Nuadibu uostą gabena geležies rūdą, kuri sudaro daugiau nei 50 proc. viso šalies eksporto. O grupelei mauritaniečių vyrų traukinys yra neatsiejama jų kasdienybės dalis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis. Krovininiuose vagonuose iš miesto į dykumą jie gabena pačius įvairiausius produktus: ryžius, vaisius, daržoves, kokakolos buteliukus, drabužius ar statybines medžiagas, žodžiu, visa tai, ko prašo jų užsakovai. Tuo tarpu iš dykumos kaimų į miestą geležies rūda pakautuose vagonuose jie veža gyvulius, daugiausia, ožkas, auginamas, dykumos oazėse esančiose fermose.
Idealiu atveju šešiolika valandų – nors paprastai apie dvidešimt ar dar daugiau – trunkančioje kelionėje, esama vos keletas sustojimų dykumoje, netoli didesnių ar mažesnių miestų, į kuriuos ir keliauja šie žmonės bei jų gabenami produktai.
Įdomus faktas yra tas, kad traukinys turi ir vieną keleivinį vagoną. Kelionė jame kainuoja kelis eurus, tačiau važiuoti krovininiame vagone yra ne tik gerokai patogiau, bet ir nemokama.
Nuolatiniai keliautojai šiuo maršrutu vyksta reguliariai bent kelis kartus per savaitę, todėl šis traukinys jiems tampa tartum antraisiais namais. Stebėtinai vikriai įlipdami į tuščius vagonus, minimaliomis priemonėmis jie sugeba sparčiai juos apgyvendinti viename gale užkaisdami virdulį arbatai, o kitame supildami smėlį tualetui.
Nuo šios kelionės praėjus penkeriems metams, iki šiol savyje nešiojuosi tą keistai neįprastą ir gal net šiek tiek mistišką pojūtį: vidury dykumos, tavo paties gyvenimas priklauso nuo tos milžiniškos „geležinės gyvatės“, riedančios per neaprėpiamus smėlynus ir ant savo nugaros gabenančios linksmus bei geraširdžius keliautojus, kurių kasdienės istorijos – tai ir yra šis dykumos, geležies rūdos ir ožkų pilnas traukinys.
Nuotraukos Mykolas Juodelė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė