Mykolas Juodelė. Mauritanija: 4000 km odisėja krovininio traukinio vagone

Išilgai Vakarų Sacharos ir Mauritanijos sienos tyso traukinio bėgiai, jungiantys Nuadibu uostą su geležies rūdos kasyklomis ir Zuerato miesteliu šalia jų. Šis geležinkelis yra Mauritanijos ekonominė arterija ir valstybės kolonijinės praeities reliktas. Pastatytas prancūzų praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, o po dešimtmečio perimtas Mauritanijos nacionalinės kasybos ir industrijos kompanijos (SNIM), jis yra naudojamas iki šių dienų ir yra tapęs puikiu masalu išskirtinių kelionių įspūdžių ištroškusiems keliautojams.

Apie traukinio egzistavimą ir kvapą gniaužiantį 700 kilometrų maršrutą per dykumą pats išgirdau autostopu keliaudamas po pasaulį maždaug prieš dešimtmetį. Ekstremalesnių kelionių mėgėjams ši odisėja yra gerai žinoma, todėl apie ją nesunkiai galima rasti informacijos internete.

Devintą valandą ryto, vėluodamas dešimt valandų, traukinys atvyksta į Šumo miestelį

Pirmą kartą šio traukinio vagone atsidūriau 2013 metais, kai, tranzuodamas iš Ispanijos į Gambiją, užsukau į Mauritaniją patirti būtent šios kelionės. Tuomet buvau tik pradėjęs fotografuoti, todėl mane labiau domino pati kelionė, o ne vaizdų pasakojimas apie ją. Tačiau netrukus į fotografiją įnikus kaip reikiant, nusprendžiau pirmai progai pasitaikius kelionę šiuo traukiniu pakartoti dar kartą. Dabar jau turėdamas tikslą ją įamžinti.

Ši proga pasitaikė 2016 metais. Tuomet jau su fotoaparatu kuprinėje ir gerai žinodamas, ką noriu pamatyti ir užfiksuoti, šiuo traukinu pirmyn ir atgal važiavau aštuonis kartus, iš viso nukeliaudamas 4 tūkstančius kilometrų Mauritanijos dykynėmis.

Saidas ir jo komanda iš Nuadibu į Zuaretą gabena gaiviuosius gėrimus

Šis dviejų su puse kilometrų ilgio krovininis traukinys maždaug su 250 vagonų iš Sacharos dykumos gelmėse esančių Zuerato kasyklų į Nuadibu uostą gabena geležies rūdą, kuri sudaro daugiau nei 50 proc. viso šalies eksporto. O grupelei mauritaniečių vyrų traukinys yra neatsiejama jų kasdienybės dalis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis. Krovininiuose vagonuose iš miesto į dykumą jie gabena pačius įvairiausius produktus: ryžius, vaisius, daržoves, kokakolos buteliukus, drabužius ar statybines medžiagas, žodžiu, visa tai, ko prašo jų užsakovai. Tuo tarpu iš dykumos kaimų į miestą geležies rūda pakautuose vagonuose jie veža gyvulius, daugiausia, ožkas, auginamas, dykumos oazėse esančiose fermose.

Idealiu atveju šešiolika valandų – nors paprastai apie dvidešimt ar dar daugiau – trunkančioje kelionėje, esama vos keletas sustojimų dykumoje, netoli didesnių ar mažesnių miestų, į kuriuos ir keliauja šie žmonės bei jų gabenami produktai.

Isa iš Nuadibu į Zuaretą gabena datules. Tai jau penktieji jo darbo metai traukinyje

Įdomus faktas yra tas, kad traukinys turi ir vieną keleivinį vagoną. Kelionė jame kainuoja kelis eurus, tačiau važiuoti krovininiame vagone yra ne tik gerokai patogiau, bet ir nemokama.

Nuolatiniai keliautojai šiuo maršrutu vyksta reguliariai bent kelis kartus per savaitę, todėl šis traukinys jiems tampa tartum antraisiais namais. Stebėtinai vikriai įlipdami į tuščius vagonus, minimaliomis priemonėmis jie sugeba sparčiai juos apgyvendinti viename gale užkaisdami virdulį arbatai, o kitame supildami smėlį tualetui.

Dauguma Mauritanijos vyrų, besisaugodami nuo saulės ir dulkių, galvas dengia skaromis

Nuo šios kelionės praėjus penkeriems metams, iki šiol savyje nešiojuosi tą keistai neįprastą ir gal net šiek tiek mistišką pojūtį: vidury dykumos, tavo paties gyvenimas priklauso nuo tos milžiniškos „geležinės gyvatės“, riedančios per neaprėpiamus smėlynus ir ant savo nugaros gabenančios linksmus bei geraširdžius keliautojus, kurių kasdienės istorijos – tai ir yra šis dykumos, geležies rūdos ir ožkų pilnas traukinys.

Kairėje bėgių pusėje plyti minų laukai, užsilikę nuo konflikto su Vakarų Sachara laikų. Važiuodami išilgai Maroko sienos, vos už kelių metrų nuo bėgių, matome ženklus – „danger de mort“ (pranc. – „mirtinas pavojus“)
Traukinys važiuoja į rytus; vyrai išsirikiuoja vakarinei maldai
Šumo miestelio stotyje berniukas pardavinėja užkandžius
Tikslaus grafiko neturinčio traukinio kartais tenka laukti ištisą naktį
Mohamedas puikiai kalba angliškai ir yra Bolivudo mėgėjas
Mauritanijoje maisto racionas skurdus, tačiau tik ne traukinyje. Čia vakarienei – ėrienos ir daržovių troškinys
704 kilometrų geležinkelis yra vienpusis ir turi tik tris traukinių prasilenkimo vietas. Vienoje jų, kiek sulėtėjus greičiui, mano bendrakeleivis, iššokęs iš traukinio, vos spėja įšokti atgal
Isa po bemiegės nakties traukinyje
Tolumoje – Fderiko kaimas ir už jo esančios geležies rūdos kasyklos
Vaikinai laipioja tarp traukinio vagonų šiam visu greičiu lekiant per dykumą
Traukinys atvyksta į Zuareto miestelio stotį
Dykumoje išsibarstę kadaise apleistų mašinų skeletai
Arbatos pertraukėlė
Zuareto miestelis yra žinomas ne tik dėl geležies rūdos kasyklų, bet ir dėl šalia esančių gyvulių fermų
Pakrautas geležies rūda ir ožkomis, traukinys palieka Zuareto kasyklas. Nepakrauto traukinio greitis siekia apie 60 km per valandą. Pakrauto – 45 km
Piemenys gaudo ožkas už užpakalinių kojų ir kaip bulvių maišus meta jas į geležies rūda pakrautus vagonus
Kiekvienos kelionės metu iš traukinio pabėga arba iškrenta po keletą ožkų. Kai kurias jų pavyksta susirinkti kitos kelionės metu
Ožkaganiai, sugavę iš traukinio iššokusią ožką, tempia ją atgal link bandos. Kiekviena ožka Nuadibu parduodama maždaug už 100 eurų
Ožkaganiai akylai stebi priešakiniuose vagonuose važiuojančias ožkas
Iki galutinės stotelės Nuadibu – 54 kilometrai
Grupelė vyrų bėga savo kolegoms į pagalbą išsikraunant krovinius ir ožkas
Paskutinė stotelė – Nuadibu

Nuotraukos Mykolas Juodelė

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė