Pasaulio žmonės ir jų portretai Jono Dovydėno fotografijose
Laikau save žmogumi, radusiu teisėtą būdą stebėti, kitaip tariant, vojerizmą, kuris leidžia tai paversti visą gyvenimą trunkančiu užsiėmimu. Fotografija – tai galimybė fiksuoti tai, kas man teikia malonumą pastebėti. Į nuotrauką žiūriu kaip į akimirką, kai sugebėjau sustabdyti gyvenimo tėkmę ir atpažinti, kas čia yra įdomaus, netikėto ir išskirtinio.
Fotografuoju nuo dvylikos ar trylikos metų, bet fotoaparatą kaip meno priemonę suvokiau tik tuomet, kai paskutiniaisiais koledžo metais lankiau kursus pas žinomą amerikiečių fotografą Harry Callahaną. Čikagoje taip pat trumpai mokiausi pas fotografą Aaroną Siskindą. Tačiau mano darbai su šių meistrų kūryba turi tik vieną ryšį – jie nėra sentimentalūs, kaip ir aš pats.
Kryptingai užsiėmęs fotografija, iš pradžių ėmiausi beveik kiekvieno pasitaikiusio užsakymo. Kai man pradėjo labiau sektis, džiaugiausi galėdamas vis daugiau laiko skirti tam, kas džiugina mane patį. Nešvaisčiau laiko, bandydamas suprasti save per darbą, tiesiog ėjau savo keliu. Man patiko būti tame kelyje vienam.
Šiandien atsigręždamas atgal, pavyzdžiui, kai manęs paprašo parodyti kai kuriuos darbus arba tvarkant savo archyvą, matau, kad mano darbai yra ne tik apie mano paties gyvenimą, bet ir apie pasaulį, kuris jau tampa istorija.
Šie portretai – tai gyvenime sutiktų žmonių veidai, į kuriuos man malonu žiūrėti kiekvieną sykį, kai atsiverčiu šias nuotraukas. Nors portretai nepaaiškina paslapčių, kas mes esame, tačiau geras portretas parodo tai, kas tose paslaptyse slypi.
Po fotografijomis nėra aprašų, kas yra šie žmonės, kur ir kada jie fotografuoti. Man atrodo, tai tėra detalės, antrinė informacija. Kur kas svarbiau yra pats žmogus, jo žvilgsnis bei nuotaika. Tad tiesiog pažvelkite į juos. Tegul jūsų akys kalba.
Nuotraukos ir tekstas Jonas Dovydėnas
Įgyvendinimas Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė