Į rankas paėmęs fotoaparatą, tapytojas Algis Griškevičius sukūrė savąjį cirką

Nors fotografija mano kūryboje egzistavo seniai, tačiau ilgą laiką ją suvokiau ne kaip savarankišką meninę raišką, bet pagalbinę medžiagą tikrajam užsiėmimui – tapybai. Važinėdamas ir vaikščiodamas po įvairias vietas aš fotografuodavau į akis kritusius miestovaizdžius, peizažus, erdves ir tai naudojau kaip eskizus būsimiems savo tapybos darbams. Niekada šių nuotraukų nelaikiau menu ir apie fotografiją, kaip atskirą kūrybos žanrą, negalvojau. Tačiau naujai į fotografiją pažvelgti padėjo tam tikra kūrybinė krizė, ištikusi mane apie 2000-uosius metus.

Tuomet supratau, kad fotografija galėtų tapti ta kūrybine veikla, kuri padėtų atnaujinti aistrą, per kelis tapymo dešimtmečius pamažu išsikvėpusią ir virtusią tiesiog įprasta rutina ir amatu. Tačiau manęs visai netraukė įprasta dokumentinė fotografija, kuri padaroma išvydus tam tikrą siužetą, situaciją ar įdomų veidą. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tapyboje, iš kurios aš ir atėjau, vaizdinį kūriniui turi sugalvoti pats, o tuomet rasti tinkamą būdų jam įgyvendinti. Būtent šį kūrybos principą aš pritaikiau ir savo fotografijoje.

Be abejo, tas vaizdinys neatsiranda iš niekur – tai yra žmogaus vidinių išgyvenimų ir kasdienių patirčių, perskaitytų knygų ir apmąstymų išraiška. Visa tai perleidus per save, gimsta tai, ką ir galima pavadinti kūryba. Ir ne taip svarbu, kokios tam yra naudojamos priemonės – dažai ir drobė, medis ir kaltas, šviesa ir popierius. Tai tėra medžiaga idėjoms įgyvendinti.

Vienas esminių fotografijos bruožų yra tai, kad per vieną kadrą čia galima papasakoti visą istoriją. Svarbiausia, kad visi komponentai ir aplinkybės – šviesa, siužetinė linija, ekspresija ir daugelis kitų – būtų sudėlioti tinkamai ir geriausiai išreikštų autoriaus sumanymą.

Pati fotografija visada kuria tikroviškumo iliuziją. Net ir surežisuoti darbai, dažnai atrodo lyg būtų gryna dokumentika, tikras realybės atspindys. Tačiau nuo pat pradžių aš sąmoningai savo fotografiją deklaravau kaip žaidimą. Mano tikroviškumas – tai ironija ir paradoksas. Juk būtent toks ir yra šiandien mus supantis pasaulis.

Man buvo įdomu kurti siurrealistinius siužetus bei vaizdinius, kurie natūraliai fotografijoje negalėtų egzistuoti, tarkime, skraidančius ar vandeniu vaikščiojančius žmones. Norint įgyvendinti šias idėjas, į pagalbą teko pasitelkti inžineriją, konstruoti įvairius mechanizmus, samdyti kranus ir kviestis iš savęs nebijančius pasijuokti bičiulius, kurie ir taptų šio spektaklio dalyviais.

Šitokiu būdu pats fotografavimas tapo trigubu kūrybos aktu: sukurtos dekoracijos galėjo gyvuoti kaip atskiri skulptūriniai objektai, fotografavimas su daugybe žmonių, įvairios įrangos bei neįprasto veiksmo tapo performansu, o viso šio proceso įamžinimas videoformatu – dokumentiniu kinu.

Vis dėlto, svarbiausia čia buvo viena fotografija, dėl kurios ir buvo užsuktas šis – neretai grandiozinis – veiksmas.

Fotografiją, kaip ir tapybos darbus, pradedu nuo eskizų. Tačiau štai koks įdomumas: tapybai eskizus kuriu pasitelkdamas fotoaparatą, o fotografijos darbams eskizus piešiu pieštuku. Iki fotosesijų, kurios paprastai vyksta vasaromis, aš ne tik būnu prisigalvojęs įvairių idėjų, prisipiešęs eskizų, tačiau ir apmąstęs bei sudėliojęs visus techninius bei logistinius variantus, kaip šis konkretus vaizdinys fotografijoje turėtų būti įgyvendintas.

Neretai pasiruošimas vienai fotografijai gali trukti ir kelis mėnesius, o pati fotografija padaroma vos per kelias minutes. Šia prasme pats kūrybinis procesas yra be galo įdomus ir sunkiai prognozuojamas. Tačiau daugybė laiko pasirengimui dar nebūtinai garantuoja gerą rezultatą. Ne kartą yra nutikę ir taip, kad nufotografavus sceną galiausiai pamatydavau, kad nuotrauka tėra banalius vaizdelis, nors šitiek daug darbo ir pastangų įdėta jam sukurti...

Sakysite, kam tiek bereikalingo vargo ir pastangų, juk viską galima padaryti fotošopu. Gal ir taip, tačiau akylesniam žiūrovui fotošopo dirbtinumas visada bus matomas. Maža to, kaip tik tas dirbtinumas iš kūrinio ištrina dvasią. Žinoma, čia nekalbu apie kontrasto ar šviesotamsos korekcijas. Tačiau siužeto „darymas“ programėle man yra pernelyg šaltas ir racionalus menas. Šia prasme savo darbuose siekiu išsaugoti fotografinę tikroviškumo dvasią. O tai įmanoma tik sužaidžiant sugalvotą siužetą realybėje.

Pirmuosius fotografijų ciklus – „Zodiako ženklai“, „Mikališkių stebuklai“ bei „Cirkas“ – sukūriau savo bičiulio sodyboje Mikališkių vienkiemyje. Aplinkui buvo vien tyrai, svetimi žmonės čia neužklysdavo, tad tai buvo tinkamiausia erdvė tokiems cirkams krėsti. Į šį vienkiemį atvykdavo būrys bičiulių ir mes, gyvendami čia savaitę, nufotografuodavome visą sumanytą darbų ciklą.

Žinoma, toli gražu ne viskas vykdavo sklandžiai, o neretai pasitaikydavo ir nervingų bei sudėtingų situacijų. Kadangi daugelis darbų fotografuota lauke, esi priklausomas nuo oro sąlygų: vėjams ir debesims nė motais tavo idėjos bei planai. Ir jei fotosesijos metu nuo ryto pila lietus, o tavo modeliai iš neturėjimo ką veikti pamažu ima kaušti, juos suvaldyti tampa vis sudėtingiau ir situacija tampa nebekontroliuojama.

Arba iškėlus kranu žmogų į orą, tu, žinoma, tikiesi, kad jis visą laiką bus tau reikalingoje pozicijoje ir nenumatai, kad jis nesustodamas ims suktis apie savo ašį. Tuomet reikia nuleisti jį ant žemės ir ieškoti sprendimo, o jį atradus – pririšus prie kojos valą – džiaugiesi, lyg išsprendęs didžiausią galvosūkį. Visi šie netikėtumai yra vienas didžiausių šių fotosesijų stebuklų.

Nors visose fotografijose dalyvauja žmonės, tačiau mano darbus sunku būtų įvardyti „humanistine fotografija“. Išties žmonės čia atlieka teatro aktoriaus arba gyvenimo statisto vaidmenis. Panardinti į tam tikras situacijas ir aplinkybes, jie privalo atlikti tai, kas suplanuota ir kam šiandien jie skirti. Pagyvenę vyriškiai kartais čia tampa faunais ar satyrais, veikiančiais neregėtose, neįprastose mitinėse dramose.

Savo personažus perkeldamas į paradoksalias ir nekasdienes jiems situacijas, į pasaulį bandau pažvelgti netikėtu kampu. O kartu per situacijų absurdiškumą parodyti gyvenimo nepastovumą, kur kiekvienas žmogus yra priverstas atlikti jam paskirtą vaidmenį. Vienose situacijose jis tai daro su pasimėgavimu ir malonumu, kitose – su nepasitenkinimu, ironija ar net kančia. Bet argi ne toks ir yra šis teatras, kurį mes ir vadiname gyvenimu?

Nuotraukos ir piešiniai Algis Griškevičius

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė