Marija Šileikaitė-Čičirkienė. Odė Lietuvos miesteliams
2005 metais pasirodė mano fotografijų albumas „Vieškelio motyvas“, kuriame pirmą kartą šalia Panevėžio miesto fotografijų publikavau ir nuotraukas iš apsilankymų gimtojo rajono miesteliuose. Ilgus metus tai buvo pavienės fotografijos, kurios tartum pabiri, fragmentiški įspūdžiai niekaip nesusivėrė į vieną, nuoseklų pasakojimą. Nepaisant to, mano kelionės po Lietuvos miestelius tęsėsi ir toliau.
Kaskart bičiulių pavėžinta, likdavau nustebinta atsidūrusi iki tol neregėtuose, o dažnai net ir negirdėtuose Beržėnuose, Keravoje, Gegabrastoje ar Daunoravoje bei kituose mažuose miesteliuose ar bažnytkaimiuose. Ką čia atrandu ir šiandien? Autentiškus gyvybės ženklus, kurie liudija istorijas ir dabartį, žmonių gyvenimus, kupinus paprastumo, išminties bei tarpusavio sugyvenimo džiaugsmo. O tai, pripažinkime, yra labai daug.
Šitaip aš ir atradau giją, kuri jungia šiuos per gerą dešimtmetį fotografuotus miestelius ir jų kasdienių gyvenimų akimirkas.
Klajodama po miestelių gatves ir kiemus, užkaborius ir tarpuvartes, pakraščius ir centrinę dalį, kurios ašimi, žinoma, yra bažnyčia, intuityviai ieškau netikėtų siužetų, įdomių rakursų, kasdienių įvykių – visa tai, kas gali tapti dalimi šios dienos pasakojimo apie konkretų miestelį ir gyvenimą jame. Būtent tai mane ir traukia bei įkvepia fotografuoti.
Neretai tenka girdėti, kad mūsų miesteliai ir kaimai miršta, o juose gyvena vien pašalpų prašantys žmonės. Tačiau tai tikrai netiesa. Miesteliai keičiasi, žmonių gyvenimai gerėja ir tai akivaizdžiai matyti iš gražiai tvarkomų sodybų ir išpuoselėtos jų aplinkos.
Tiesą sakant, kartais aš net nerandu ką nufotografuoti, nes pavyzdingi ūkiai ir gražūs kiemai, trinkelėmis išklotos aikštės – ne mano objektai. Mane domina praeities reliktai dabartyje, istorijos, kurios atsispindi per kasdienius mažmožius, užmirštus daiktus ar apleistus pastatus. Todėl kartais tenka gero kadro ilgai paieškoti, o kartais ir to per maža – reikia jo sulaukti. Visai neseniai taip nutiko ir Dusetose: šitiek kartų esu buvusi šiame miestelyje, tačiau visuomet išvažiuodavau tuščiomis. O štai prieš savaitę dalyvavau fotografijos plenere kiek toliau nuo paties miestelio ir vieną dieną išėjusi pėsčiomis į Dusetas netikėtai pagavau tą akimirką užfiksuodama ją nuotraukoje.
Reikia pripažinti, kad miestelius ir kaimus daugelis fotografavo ir iki manęs, todėl aš nesiekiu nieko nustebinti ar parodyti ką nors naujo, nematyto. Tai, visų pirma, yra mano pačios atradimų kelionė ir bandymas per fotografiją pamatyti, prakalbinti, užfiksuoti prieš mano akis atsiveriančius gyvenimo liudijimus. Kartu tai ir būdas atrasti tai, ko dar nežinojau – ne tik apie konkretų miestelį, bet, visų pirma, apie pačią save. Juk fotografija – visų pirma – tai pokalbis su savimi.
Mano pačios vaikystė prabėgo viename iš tokių mažų Lietuvos miestelių, nerūpestingai lakstant po pievas ir maudantis žvyrduobėje. Daug kas negrįžtamai jau prabėgę, pasimiršę, sunykę. Keliaudama po įvairius Lietuvos miestelius, sužadinu atmintį, kurioje slypi svarbi mano savasties dalis. Tad ši serija – tartum vaikščiojimas jau užžėlusiais takais, bandant praeities ženklus išskaityti dabartyje ir atpažinti juose tai, kas pasilieka amžiams.
Nuotraukos Marija Šileikaitė-Čičirkienė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė