Maestro Povilas Karpavičius – fotografijos alchemikas
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu – įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Povilas Karpavičius (1909–1986) – išskirtinė figūra Lietuvos fotografijos istorijoje. Savo kūrybos kelią pradėjęs Nepriklausomoje Lietuvoje, aktyviu fotografu išliko ir sovietmečiu, tokiu būdu tapdamas bene vienintele grandimi, jungusia tarpukario fotomėgėjų sąjūdį su septintajame XX amžiaus dešimtmetyje užgimusiu fotomeno judėjimu.
Fotografijos technikų specialistas ir išradėjas, vienas pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius ir pedagogas – jam, kaip niekam kitam, dera įvardijimas Maestro. Tais laikais, kai dar nebuvo kompiuterių nei fotošopo, savo laboratorijoje P.Karpavičius, lyg koks alchemikas, ieškojo Grožio paslapties ir pats bandė jį sukurti.
P.Karpavičius gimė 1909 m. birželio 20 d. Tbilisyje. Sunkiai susirgus tėvui, 1921 m. šeima sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Zarasuose. Čia būsimasis fotografas baigė gimnaziją, vėliau studijavo Aukštesniojoje komercijos mokykloje. Persikėlęs į Kauną 1931 m. baigė Matininkų kursus ir pradėjo darbuotis Žemės ūkio ministerijos tarnyboje. Tais pačiais metais jis įstojo į profesinę Matininkų ir kultūrtechnikų sąjungą, kur jau tuomet buvo nemažas būrys fotomėgėjų. Nežinia, ar kolegų ar jau anksčiau befotografuojančios žmonos Alevtinos paskatintas, P.Karpavičius ir pats žengė pirmuosius žingsnius fotografijoje.
1935 metais Matininkų sąjungos nariai fotografijos entuziastai susibūrė į fotosekciją ir ėmė aktyviai propaguoti fotografiją: rengė parodas ir fotokonkursus, išspausdino kelis katalogus. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo ir P.Karpavičius. Pirmojoje surengtoje parodoje Vytauto Didžiojo muziejuje Kaune jis eksponavo kelis savo darbus, o vienas jų – fotografija „Nepriklausomybės paminklas“ – žiuri buvo išskirta tarp dešimties geriausių parodos darbų.
To meto P.Karpavičiaus, beje, kaip ir daugelio fotomėgėjų darbuose, dominavo romantiškas pasaulėvaizdis: lietuviškas kaimas ir jo kraštovaizis, žemdirbių sodybos ir pakelės kryžiai, gamtos peizažai ir žmonių darbai. Kartais fotografo akiratyje atsidurdavo ir žmonės – šitaip jis sukūrė ir ne vieną žemdirbio portretą. Bene daugiausia apdovanojimų tarpukariu sulaukė jo fotografija „Artojas“, pirmajame fotosekcijos surengtame konkurse laimėjusi pirmąją premiją. Kolega fotografas Kazys Daugėla, karo metais emigravęs ir apsigyvenęs JAV, tuomet P.Karpavičių apibūdino kaip „tipingą medžiotojo su kamera pavyzdį“.
Vienas pirmųjų Lietuvoje P.Karpavičius susidomėjo ir ėmė eksperimentuoti įvairiomis fotografijos technikomis bei fotomedžiagų apdorojimo būdais. Tuomet tai buvo visiška naujovė, o daugelis fotografų ėjo gan įprastu piktorealizmo keliu. Tuo tarpu P.Karpavičiui to buvo maža. Tobulindamas fotografikos įgūdžius, jis susirašinėjo su garsiuoju Vilniaus fotografu Janu Bułhaku bei Lvivo fotografijos instituto vedėju dr. Vitoldu Riomeriu, 1932 m. išradusiu vieną iš fotografikos metodų – izoheliją, fotografiją paverčiančia panašia į grafikos kūrinį.
Bene pirmą kartą savo eksperimentus 1939 metais parodęs jau minėtam K.Daugėlai, P.Karpavičius sulaukė entuziastingo jo sveikinimo. Maža to, kolegos atradimais tas net pasidalijo spaudoje teigdamas, kad vienam negatyvui gaminti P.Karpavičius sugaišta apie 10 valandų, ir gyrė jo kruopštumą, atkaklumą, atsidavimą ir domėjimąsi pasaulinėmis fotografijos naujienomis.
Užgriuvęs Antrasis pasaulinis karas, sovietų bei nacių okupacijos, sustabdė fotomėgėjų veiklas, o fotografus išblaškė. Vos vienas kitas P.Karpavičiaus darbas šiuo laikotarpiu publikuotas to meto spaudoje, o jis ir pats beveik nefotografavo: sugrįžęs prie savo pirmosios – prekybininko – profesijos, dirbo įvairiose Kauno valstybinės maisto gaminių prekybos kontorose.
Tiesa, A.Karpavičienės teigimu, vokiečių okupacijos metais, žydų tautybės jaunuolis iš Kauno geto P.Karpavičiui atnešdavo išryškinti slapčia fotografuotus kadrus. Štai iš kur fotografo archyve yra ne viena Kauno žydų geto Vilijampolėje nuotrauka, kurios autorius nenustatytas. Tikėtina, kad už šią, o gal ir dar kitokią pagalbą žydams karo metais, 1995 m. Alevtinai ir Povilui Karpavičiams buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.
Karui pasibaigus, sovietų valdžia pasamdė P.Karpavičių – vieną iš nedaugelių Lietuvoje likusių fotografijos meistrų – įamžinti pergalingą Raudonosios armijos žygį ir užfiksuoti jos kelyje sunaikintus nacių įtvirtinimus bei infrastruktūrą. Aprūpintas fotoaparatūra bei medžiagomis, lydimas sovietų armijos papulkininkio bei vairuotojo, 1945 m. gegužės–birželio mėnesiais P.Karpavičius automobiliu vyko į Berlyną pakeliui fotografuodamas karo nuniokotus Europos miestus. Šie darbai vėliau buvo eksponuojami uždarose fronto nuotraukų peržiūrose Maskvoje.
Stebėtinas faktas šioje istorijoje yra tas, kad fotografas už šį darbą atsisakė atlyginimo pinigais, o paėmė fotomedžiagomis, kurių, pasak jo paties, susidarė visas sunkvežimis ir užteko daugeliui vėlesnių metų. Pilnai apsirūpinęs tuo metu deficitinėmis ir brangiomis darbo priemonėmis, P.Karpavičius metė tarnybą prekyboje ir nuo to laiko atsidėjo išimtinai vien tik fotografijai.
Nuo 1946 m. beveik dešimtmetį jis buvo Kauno Dailės kombinato fotografas, vėliau dirbo fotomeistru Lietuvos teatro draugijos Kauno skyriaus fotoateljė, Valstybiniame Kauno istorijos muziejuje. Taip pat dėstė fotografijos kursą Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume, Dailės institute, skaitė fotožurnalistikos paskaitas bei vedė fotografijos kvalifikacijos kėlimo užsiėmimus. Maža to, fotografijos technikos ir kūrybos klausimais publikavo straipsnius žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“ ir „Sovetskoje foto“. 1961 m. išleista P.Karpavičiaus knyga „Spalvotosios fotografijos praktika“, o dar beveik po dviejų dešimtmečių „Fotografijos vadovas“, daugeliui, besidominčių fotografija, tapusios parankinėmis knygomis.
1953 metais Vilniaus Dailės kombinato paviljone P.Karpavičius surengė personalinę spalvotosios fotografijos parodą, kurioje eksponavo 46 įvairios tematikos darbus. Dalis jų puikiai atitiko to meto ideologinius reikalavimus, kituose gi rodyta Lietuvos bei Kaukazo gamta. Išleistas net šios parodos katalogas – pirmasis autorinės parodos katalogas Lietuvoje.
Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais P.Karpavičius bendradarbiavo su leidyklomis, kur pasirodė keletas atvirukų bei atvirukų komplektų su jo fotografuotais įvairių Lietuvos miestų, architektūros, istorijos paminklų vaizdais ir gamtos peizažais. Jo nuotraukos spausdintos ne tik žurnalų viršeliuose, bet puošė ir pirmuosius pokario meninius pašto vokus ir net saldainių dėžutes bei jų popierėlius.
Tarp to meto nudailintą, pseudoromantišką sovietinę tikrovę vaizduojančių darbų fotografo archyve galima rasti ir prieškariui būdinga estetika dvelkiančių lietuviško kaimo vaizdų bei portretų, atspausdintų, tikėtina, iš senųjų negatyvų, kuriuos sovietiniais metais P.Karpavičius dažnai panaudodavo ir įvairių fotografijos technikų bandymams.
Savo kūryboje fotografas labiausiai ir pasižymėjo eksperimentiniais fotografikos darbais, alcheminiais bandymais sukurti ką nors naujo, netikėto, meniško. Izohelija, izopolichromija, S efektas, retikuliacija, heteroreljefas, pseudosoliarizacija, EDFV, Perzono metodas, vizualinė fikcija, spinduliavimo efektas, rastras – tai tik dalis technikų, kurias nepailsdamas savo laboratorijoje bandė šis fotografijos meistras.
P.Karpavičiaus darbų kolekcijoje kiekvieną negatyvų komplektą sudaro pagrindinis negatyvas-originalas ir iš jo pagaminti pozityvai bei pagalbiniai negatyvai – darbų versijos – kurių skaičius svyruoja nuo 1 iki 60 ar net daugiau. Ieškodamas fotografinio vaizdo išraiškos įvairovės, skirtingas technikas jis jungė tarpusavyje, eksperimentavo tą patį vaizdą transformuodamas vis kitais būdais ir kiekvienąkart gaudamas unikalų ir nepakartojamą darbą.
„Išradingasis P.Karpavičiaus grožis“ – šitaip keliais tiksliais žodžiais fotomeistro eksperimentinę kūrybą yra įvardijęs Skirmantas Valiulis, pokarinėje Lietuvos fotografijoje išskirdamas jį kaip savitą, drąsų ir novatorišką kūrėją, savo alcheminiais žaidimais bandžiusį išsivaduoti iš ideologinių santvarkos standartų ir kūrusį savo spalvingą tonų ir pustonių pasaulį.
Nuotraukos Povilas Karpavičius iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Vilijos Ulinskytės-Balzienės bei Skirmanto Valiulio straipsnius
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė