Gediminas Sadauskas. „Lukiškių skg. Nr. 6“: paskutinieji gyventojai

Šios fotografijos gimė Vilniaus miesto centre, šimtamečiame Lukiškių kalėjime. Visas ciklas pasakoja apie nuteistuosius iki gyvos galvos – kalėjimo žargonu vadinamus „gyvagalviais“ – jų kasdienį gyvenimą 7,5 kv. metrų kamerose ir mažytį pasaulį už šios ribos.

Iki 2013 metų su kalėjimo aplinka ar įkalintais žmonėmis neturėjau nieko bendra. Kol vieną dieną nepabandžiau čia patekti savo noru, su fotoaparatu rankose. Atsivėrus kalėjimo vartams, mane pasitikto ankščiau nematytas ir nepažintas pasaulis: griežta disciplina, didelė ir paini teritorija, masyvi architektūra bei nematomi veidai, likimai, gyvenimai, kurie slėpėsi už grotuotų langų.

Fotografine prasme pirmieji mano apsilankymai kalėjime buvo visiškai tušti: aš panirdavau į šią pilkos spalvos zoną, jos specifinį kvapą ir sunkiai pakeliamą atmosferą. Kartu su fotoaparatu krepšyje užsikirsdavo ir mano smegenys. Keletą kartų praėjus kalėjimo maršrutą norėdavosi kuo greičiau iš čia pabėgti, nusiplauti, nusigramdyti šios teritorijos tamsą. Tačiau ilgainiui išmokau priimti šią tikrovę tokią, kokia ji yra. Iš arti susipažinau su čia kalinčiais žmonėms, pamačiau jų veidus, buitį, kasdienybę.

Ši kelionė truko šešerius metus iki pat kalėjimo uždarymo 2019 m. vasarą. Per visą tą laiką, kaskart žengdamas į Lukiškių skg. Nr. 6, akis į akį susidurdavau su žmogiška tragedija, vienatve ir kančia. Bandžiau suprasti likimus tų, kurie lyg šešėliai, įkalinti savo pačių praeityje, tūno tamsiuose urvuose. Kasryt čia pabudę jie tartum gyvena savo pirmąją dieną, kuri kartojasi kasdien vis tokia pati. Ir taip – iki gyvos galvos.

Bet gal pabudęs vieną rytą, bent akimirkai jis sugrįš į šviesiuosius savo prisiminimus toli už šios kameros ir grotų. Kaip kad alyva kasmet po žiemos sukrauna žiedus...